Klaipėdos paralimpiečių gyvenimai - tarsi trileris

"Gyvenime nėra neįmanomų dalykų, tiesiog reikia džiaugtis kiekviena duota akimirka ir griebtis šiaudo net tada, kai jau atrodo visas pasaulis slysta tau iš po kojų. Valia ir tikėjimas savimi gali padaryti stebuklus", - įsitikinę "Savaitės ekspreso" kalbinti herojai paralimpiečiai Aldona Grigaliūnienė, Ramunė Adomaitienė, Augustas Navickas ir Malda Baumgartė. Visi jie - klaipėdiečiai, o jų likimai ir patirti išgyvenimai - verti ašaras išspausti priverčiančio filmo trilerio.

Skaudžios avarijos, lyg perkūnas iš giedro dangaus užklupusios ligos ar kiti itin nemalonūs įvykiai, visiškai sujaukiantys iki tol gyventą įprastinį gyvenimą. Medikų prognozės, jog likusią gyvenimo dalį gali tekti praleisti sukaustytiems lovoje, jų neišgąsdino, o privertė tik dar labiau atmerkti akis, stengtis ir dėl savo tikslų atiduodant visą širdį veržtis į priekį.

Savo patirtimi jie pasiryžo pasidalinti dėl to, kad paskleistų žinutę: "Kad ir kas nutiktų, niekada nereikia užsidaryti tarp keturių sienų, liūdėti ar pasiduoti. Gyvenimas yra nuostabus, tereikia įžvelgti gražiąsias jo puses, o pastangos anksčiau ar vėliau bus vainikuotos didžia sėkme."

Mūsų kalbinti herojai trykšta optimizmu, stebina geležine valia, drąsa, užsispyrimu ir begaliniu noru gyventi. Jie - pavyzdys visiems, neretai išpuikusiems nuo gero gyvenimo, nuolat niurzgiantiems dėl menkiausių smulkmenų ir kasdienybėje nesugebantiems įžvelgti gražių dalykų.

Susilaužė stuburą

Dramatiškus gyvenimo įvykius yra išgyvenęs paralimpietis irkluotojas Augustas Navickas.

Jis prieš aštuonerius metus susilaužė stuburą versdamasis kalnų dviračiu. Tačiau šis įvykis nesužlugdė jauno vyriškio svajonių, o tik įkvėpė dar didesniems žygdarbiams.

Iki lemtingos nelaimės 204 centimetrų ūgio A. Navickas žaidė krepšinį, lankė irklavimą, tačiau baigęs mokyklą ir tapęs studentu sportą metė. Keista, bet 2012-ųjų rudenį patirta trauma jį sugrąžino į irklavimo sportą.

Augustui Navickui gyvenimas nepagailėjo sunkių išbandymų, tačiau lemtinga trauma padėjo jam atrasti meilę - žmoną Emą.

Apie šią nelaimę jis stengiasi nebemąstyti. Tiesiog gyvena toliau ir vis juda į priekį.

"Niekada nepuoliau į depresiją, neaimanavau. Atvirkščiai - buvau dėkingas likimui už pamoką", - sakė A. Navickas.

Anot jo, galėjo būti ir blogiau, nes, neturėdamas vairavimo teisių, automobiliu lėkdavo, galima sakyti, žaibu.

"Ištikus nelaimei, iš manęs būtų likęs blynas... Negaliu sakyti, kad susilaužęs stuburą euforiškai džiūgavau. Buvo ir nevilties minučių. Bet gal po metų, po visų reabilitacijų sugrįžo noras aktyviai gyventi, o ne verkšlenti, tuo labiau pulti į alkoholio ar kokį kitą liūną", - pabrėžė jis.

A. Navickas skaičiuoja dienas iki Tokijo paralimpinių žaidynių ir preciziškai dėlioja treniruočių planus, kad pasiektų optimalią sportinę formą.

Augustas Navickas Lietuvos garbę gynė Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse.

"Balandžio mėnesio pabaigoje Italijoje būtų tekę dalyvauti atrankos į Tokijo paralimpines žaidynes varžybose, bet, žinia, dėl koronaviruso svarbiausias ketverių metų sporto renginys nukeltas į 2021 metus. Esu Lenkijoje, laukia kol kas vienintelis šių metų svarbus startas - Europos čempionatas, tačiau tai nebus atranka į olimpiadą. Kitų metų pavasarį Italijoje turėtų vykti kova dėl kelialapio į Tokiją. Planai ir pasiruošimas šiek tie keičiasi, tačiau sąlygos visiems - lygios", - teigė sportininkas.

Jo svajonė - olimpinis medalis.

"Kasdien vis arčiau iriuosi šio tikslo link. Būna ir juodų dienų, tačiau žmonių nuoširdus palaikymas ir begalinis ryžtas mane stumia į priekį. Sporte stebuklų nebūna. Jei nori tapti geriausiu - reikia aukotis ir juodai dirbti. Savo tikslų siekiu ir toliau sieksiu iš visos širdies", - sakė A. Navickas.

Trauma suvedė su žmona

A. Navickas į neįgaliųjų sportą pasuko 2014 metais ir jau po metų atstovavo Lietuvai pasaulio irklavimo čempionate.

Klaipėdietis 2016 metų pradžioje buvo pripažintas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) - jam per geriausių 2015 metų Lietuvos sportininkų apdovanojimo ceremoniją buvo įteikta speciali nominacija už sėkmingą sugrįžimą į sportą. A. Navickas gavo vardinį kvietimą į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ir čia 1 000 m irklavimo varžybose užėmė 10 vietą bei pagerino savo asmeninį rezultatą.

Augustą Navicką Klaipėdoje galima išvysti ne tik irkluojantį Dangės upėje, bet ir besivažinėjantį specialiai neįgaliajam pritaikytu triračiu.

2017 m. pasaulio irklavimo čempionate užėmė 9 vietą, 2018 m. planetos pirmenybėse šį pasiekimą pakartojo.

2019 metais A. Navickas Roterdame (Olandija) vykusiame pasaulio irklavimo taurės trečiajame etape finišo tiesiąją kirto trečias.

Taip jau gyvenimas susiklostė, kad A. Navicką pats likimas suvedė su dabartine žmona Ema. Jis savo meilę sutiko, kai po lemtingos traumos gydėsi reabilitacijos ligoninėje - Ema atliko kineziterapeutės praktiką, ir jie nejučia pamilo vienas kitą.

"Ema - mano didžiausia motyvacija. Tiesiog tada pradėjau stengtis gyventi... Ir iki šiol kartoju, kad būtent Ema yra mano didžiausias gyvenimo laimėjimas. Neapsakomas jausmas irkluojant girdėti, kaip tavo mylimosios balsas ragina nepasiduoti. Ji nuolat mane palaiko ir ragina šūksniais", - ne kartą pabrėžė parairkluotojas.

"Juk visi žmonės iš prigimties esame tinginiai. Jeigu galime nedaryti, būtinai pasistengsime nedaryti. Todėl kiekvieną dieną privalai ieškoti savyje motyvacijos", - sako A. Navickas.

Priėmė Honkongo iššūkį

A. Navickas yra ne tik aktyvus sportininkas, bet ir nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose ar socialinėse veiklose.

Vienas iš ryškesnių jo projektų - 2019 metais Honkonge vykęs "ATIR Global Erg" iššūkis. Klaipėdietis kartu su neįgaliuoju Honkongo atletu Ajmalu Samueliu 45 kilometrus Honkongo pakrante įveikė per 7 val. 35 minutes bei tapo pirmaisiais parairkluotojais, įveikusiais šį iššūkį.

Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių atidarymo akimirka. Joje dalyvavo ir klaipėdietis Augustas Navickas (nuotraukoje vežimėlyje dešinėje).

"Žiaurūs buvo tie kilometrai. Ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai - per smegenis gerai "važiavo". Pirmieji dešimt kilometrų nebuvo sunkūs. Juos greitai įveikėme, tačiau vėliau išplaukėme į atvirus vandenis, kur salos nieko neužstojo ir mus pradėjo talžyti didelės bangos, - pasakojo A. Navickas. - Tuomet pradėjau savęs klausinėti "Ką aš čia darau?"

Baisiausia, A. Navicko teigimu, buvo, kai vieną kartą ant didelių bangų įgula kiek susimėtė. "Truputį virtome ant šono... Buvo nejaukių momentų. Po finišo pasakiau sau, kad daugiau to kartoti tikrai nenorėčiau. Gal jau užtenka man tų iššūkių - atsikandau. Kitais metais man jau bus trisdešimt, gal jau pats laikas apsiraminti - reikia vaikus auginti, namus statyti. Iššūkių gal bus, tačiau norėčiau, kad jie būtų kiek saugesni."

Jis pamena, kad šis iššūkis buvo ir skausmingas.

"Pritryniau pūslių ant plaštakų, nugaros raumenys "atsijungė". Buvo baisu. Kai atrodydavo, kad baisiausia jau praėjo, sulaukdavome dar kokių nors gamtos staigmenų. Čia puikiai tinka posakis: "Kas mūsų nepražudo - padaro stipresnius", - akcentavo A. Navickas.

Kituose "Savaitės ekspreso" numeriuose papasakosime paralimpiečių lengvaatlečių Aldonos Grigaliūnienės, Ramunės Adomaitienės ir Maldos Baumgartės gyvenimo istorijas. Pasidalinsime jų motyvuojančiomis ir įkvepiančiomis veikti mintimis.