Klaipėdoje nelieka "Pėdos"

"Šiam sprendimui brendome, galvojome maždaug penkerius metus. Šiandien jaučiu palengvėjimą. Pernelyg buvome prisirišę prie Klaipėdos, susitapatinę su ja. Sunku buvo priimti realybę, kad išaugome šį miestą, kaip vaikas išauga kelnaites", - sakė V. Karčiauskas.

Kas jus pastūmėjo pokyčiams?

Lemiamą sprendimą priėmiau po Klaipėdos miesto tarybos posėdžio, kuriame politikai nusprendė, jog miestui nereikalingas vadinamasis Balandžių paštas senamiestyje, Aukštojoje gatvėje, ir atvėrė AB Lietuvos paštas kelią jį parduoti. Tame posėdyje aš buvau apkaltintas tuo, kad neva kartu su nusikalstama gauja siekiu miestui įpiršti vertės neturintį objektą. Man pasisakyti meras neleido.

Taip, Balandžių paštas man tikrai labai brangus. Tai buvo pirmasis mano užsakymas, pirmasis mano kūrinys Klaipėdoje. Atvykau į šį miestą 1978 m. tuometinio miesto Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio kvietimu. Aš ir Eugenija buvome jauni Talino dailės instituto absolventai, sukūrę šeimą, jau turėjome vyresniąją dukrą Jurgą. Gyvenome Taline, turėjome nedidelį namuką, studiją ir jau turėjau didelių užsakymų. Tačiau A. Žalys mokėjo įtikinti. Iš tiesų tuomet Klaipėdoje meno srityje buvo nearti dirvonai.

Tas pats pašto projektas gulėjo Dailės kombinate gal 3 metus ir niekas jo neapsiėmė. A. Žalys paprašė, kad padaryčiau iš to mažo paštelio stebuklą. Tas stebuklas tikrai įvyko, tačiau dirbau prie jo 5-erius metus. Mano idėja buvo, kad pašto eksterjere ir interjere integruoti meno kūriniai pasakotų Mažosios Lietuvos pašto istoriją. Teko kovoti dėl kiekvienos detalės, net dėl užrašų "paštas" ir "darbo laikas", kad jie būtų parašyti lietuvių, o ne rusų kalba.

Kai projektas buvo užbaigtas, jis tapo Klaipėdos lankytinu objektu, į jį buvo vedamos ekskursijos. Pašte įkūrėme ir meno galeriją. Joje vyko parodos, parduodavome klaipėdiečių menininkų kūrinius, leisdavome atvirukus. Kai pradėjome toje mažoje erdvėje netilpti, įrengėme erdvesnę galeriją rūsyje Turgaus gatvėje. Taip atsirado "Pėda". Mes savo energiją skyrėme šiai erdvei, o Balandžių paštas buvo nugyventas, nusiaubtas ir bus parduotas kaip nieko vertas...

Praėjus trims dienos po to Tarybos posėdžio įdėjau skelbimą, kad parduodame galerijos "Pėda" patalpas. Tą pačią dieną atsirado pirkėjai. Vilniečiai ten ketina įkurti psichologinės pagalbos tarnybą. Iš tiesų Klaipėdai šiuo metu labiausiai reikia psichologinės pagalbos...

O jūs išvykstate į Vilnių. Kokių planų turite sostinėje?

Įsigijome nuostabią studiją Antakalnyje. Ten gyvensime ir kursime. Studija bus atvira lankytojams, iš anksto suderinusiems laiką. Šalia studijos yra gražus parkelis. Ketinu jį papuošti savo kūriniais. Pastaraisiais metais daug dirbu užsienyje, tad džiaugiuosi, kad oro uostas bus šalia, nereikės trenktis iki jo tris valandas.

"Pėdos" ir pavadinimo neliks?

Neliks. Turėjo būti Eugenijos ir Vytauto Karčiauskų meno galerija, nes apie 90 procentų kūrinių joje buvo mūsų šeimos kūryba. Tačiau įrenginėdami galeriją radome akmenį su pėdos atspaudu, ir Klaipėdos miesto pavadinimas susijęs su pėda.

"Pėda" buvo ženklas, įkvėptas Klaipėdos miesto ir skirtas šiam miestui garsinti. Klaipėdos miesto grindinyje pavyko įamžinti šviesaus atminimo Alfonso Žalio, Vytauto Šliogerio pėdsakus. Turiu sukaupęs didžiulę garsių žmonių (šviesaus atminimo Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko, Leonido Donskio ir kt.) pėdų antspaudų kolekciją. Kai kurie pėdsakai yra išlieti gipse, kai kurie bronzoje. Šiandien dar nežinau, ką su ta kolekcija daryti. Tai turėjo būti didelis projektas, tačiau jis, kaip ir daugybė kitų mano projektų, kuriuos kiekvienais metais rašiau ir teikiau Savivaldybei, buvo išmesti į šiukšlinę.

Jaučiate nuoskaudą, kad jūsų kūryba, idėjos nebuvo pripažintos, įvertintos Klaipėdoje?

Jaučiu dėkingumą, nes Klaipėdoje tos idėjos ir kūryba gimė, nes Klaipėdoje buvo žmonių, bičiulių, kurie mūsų darbus įvertino, pirko ir skatino kurti daugiau. Dėkingas esu ir tiems žmonėms, kurie ignoravo. Jie pastūmėjo ir įkvėpė drąsos žengti toliau, įveikti savo baimes ir nepasitikėjimą savimi, peržengti Klaipėdos ir Lietuvos ribas. Kūriniai, kurie galėjo išgarsinti Klaipėdos vardą, šiam miestui nebuvo reikalingi, tačiau buvo pripažinti Prancūzijoje, eksponuojami viename garsiausių šiuolaikinio meno muziejuje Šanchajuje.

Pastaraisiais metais kuriate itin dideles mobilias skulptūras. Ar dar lieka laiko ir mažajai metalo plastikai, juvelyrikai?

Šios trys sritys man kaip vaikai trynukai. Myliu jas visas. Juvelyrika yra labai pelninga meno sritis, tačiau aš laikausi principo, kad menininkas dirba ne dėl pinigų ir ne pagal vėjo kryptį. Manau, kad kūryba menininkui yra tarsi šviesa, kuri šviečia tam, kad išaiškėtų tiesa.

Ką kuriate šiuo metu?

Birželio 2 d. viename mieste turėjo būti šventė, kurios metu buvo numatyta atidengti dvi mano skulptūras - diptiką. Deja, karantinas sustabdė šį projektą. Šiuo metu jis yra atidėtas. Dabar kuriu nuostabią skulptūrą "Svajonių paukštė". Manau, kad su ja ir išvažiuosiu į Vilnių.

Ar Klaipėdoje lieka kas nors, dėl ko norėsite čia sugrįžti?

Aš niekada negrįžtu ten, kur jau buvau.

"Menininkas dirba ne dėl pinigų ir ne pagal vėjo kryptį. Manau, kad kūryba menininkui yra tarsi šviesa, kuri šviečia tam, kad išaiškėtų tiesa", - sakė metalo meno meistras, juvelyras Vytautas Karčiauskas, atsisveikindamas su Klaipėda.