Kaip iš Lietuvos teritorijos "dingo" 830 tūkst. gyventojų (2)

Tęsinys. Pradžia čia

Kita gyventojų grupė, kuriai buvo taikomi trėmimai, tapo žydai.

Nors pavienių žydų iškeldinimas iš pafrontės vyko jau 1914 m., masinį pobūdį tai įgavo 1915 m. sausio 25 d. (vasario 7 d.) Generalinio štabo viršininkui inf. gen. Nikolajui Januškevičiui įsakius "visus žydus ir įtariamus asmenis" iškeldinti iš teritorijų, kuriose veikė kariuomenė.

Po kelių mėnesių, jau įsibėgėjus šiems veiksmams, atsirado ir konkrečiai Lietuvos teritoriją lietęs nurodymas iškeldinti visus žydus, gyvenusius į vakarus nuo linijos Ryga - Bauskė - Panevėžys - Ukmergė - Kaunas.

Vien iš Kauno gubernijos 1915 m. gegužės mėn. vykusios operacijos metu per dvi savaites buvo iškeldinta apie 150-160 tūkst. žydų.

Šis žydų iškeldinimas neretai būdavo lydimas smurto, prievartos, kartais peraugdavusios į pogromus (Subačiaus, Troškūnų, Viešintų, Anykščių, Debeikių, Vabalninko, Rokiškio ir Vidžiūnų atvejai, gandų skleidimo apie esą Vokietijos karius slėpusius ir Rusijos karius užpuolusius žydus (Kužių atvejis).

Išgintieji žydai, kaip ir vokiečiai, dažniausiai turėdavo trauktis į atokesnes Rusijos gubernijas.

Pavyzdžiui, tiems Kauno ir Kuršo gubernijos žydams, kurie apsistojo Vilniuje, gegužės mėn. buvo eksplicitiškai lieptąjį palikti.

Turint omenyje žydų svarbą atskiruose ūkio sektoriuose, vietinė valdžia pagrįstai skundėsi neigiamu trėmimų poveikiu.

Tam tikrais atvejais kariuomenės nurodymai netgi buvo sabotuojami. Nepaisant to, 1915 m. pavasarį ir vasarą Rusijos kariuomenei traukiantis nuo prasiveržusios Vokietijos kariuomenės, priverstinis iškeldinimas tik paspartėjo. Svarbiausi jo motyvai buvo tariamos išdavystės, šnipinėjimas, suartėjimo su priešu galimybė ir kitos stereotipais grįstos ir krizinėje karo situacijoje ypač palankią dirvą sklaidai gavusios nuostatos.

Kitų lietuviškųjų gubernijų civilių gyventojų masinis išvietinimas iš esmės irgi buvo susijęs su Vokietijos kariuomenės prasiveržimu.

Kaip ir Rytų Prūsijoje, vieni civiliai tapo pabėgėliais vedini gandų ir baimės, kiti turėjo išsikelti po to, kai dėl karo veiksmų buvo sugriauti jų namai ir ūkiai.

Daugelis valstiečių išsikeldavo iš savo ūkių laikinai, kol apylinkėse vyko karo veiksmai, ir vėliau ieškodavo galimybių sugrįžti.

Tačiau didelė dalis kėlėsi į atokesnius nuo fronto Rusijos rajonus, dabartinę Baltarusijos teritoriją ar netgi dar toliau į vidurio Rusiją.

Suprantama, artėjant Vokietijos kariuomenei, iš lietuviškų gubernijų kėlėsi visos valdžios įstaigos, buvo iškeldintos stambesnės įmonės su visa įranga ir darbininkais, pasitraukė daug dvarininkų, bet ilgalaikiais pabėgėliais tapo ir tūkstančiai valstiečių.

Daugelis jų iš pradžių atsitraukė tuoj už fronto linijos, bet 1915 m. rudenį paaiškėjus, kad toji linija stabilizavosi, iš pabėgėlių užgultų dabartinės Baltarusijos vakarinių regionų turėjo trauktis giliau į Rusiją.

Pabėgėliai pasklido visoje europinėje Rusijos teritorijoje. Didesni lietuvių pabėgėlių centrai, kuriuose 1915 m. pabaigoje buvo susitelkę per tūkstantį priverstinių migrantų, buvo Maskvoje, Petrograde, Minske, Samaroje, Mogiliave, Žemutiniame Novgorode, Voroneže, Jekaterinoslavlyje, Rygoje, Viatkoje, Lugoje, taip pat Tūloje.

Pažymėtina, kad skirtingos Lietuvos vietovės pabėgėlių evakuaciją patyrė nevienodu mastu.

Dalis miestelių, pavyzdžiui, Skuodas, beveik visiškai nepatyrė šio priverstinių migracijų poveikio, tačiau kiti, kaip antai, Panevėžys ar Šiauliai, ištuštėjo labai dideliu mastu.

Norėdami geriau įsivaizduoti, kokio masto priverstinės migracijos vyko šiame Rusijos fronto ruože, pereikime prie skaičių. Rytų Prūsijoje pirmosios kategorijos - trumpalaikių pabėgėlių - skaičiaus nustatyti neįmanoma, kadangi valdžia su šiais gyventojais, kaip aiškiai apibrėžta grupe, neturėjo reikalų, taigi jos dydis nebuvo skaičiuojamas.

1915 m. antrojoje pusėje Rytų Prūsijos oberprezidento institucija paskelbė pirmuosius bandymų įvertinti Rusijos įsiveržimų padarinius vertinimus, anot kurių, 400 tūkst. žmonių "turėjo nedelsdami palikti savo gimtinę", o "ilgesniam ar trumpesniam laikui per kelis mėnesius pabėgėliais tapo 870 tūkst. žmonių".

Nepaisant formuluotės neaiškumo, manytina, kad antruoju skaičiumi bandyta įvertinti abiejų gyventojų pasitraukimo bangų padarinius.

Šis skaičius (dar vertintas "daugiau kaip 800 tūkst.) figūravo ir vėlesniuose oficialiuose vertinimuose, antrosios pabėgėlių bangos dydį nurodant siekus 500 tūkst.

Tyrinėtojai šio skaičiaus vėliau nesiėmė tikslinti: pavyzdžiui, A. Kossertas nurodo, kad pabėgėliais nuo 1914 m. vasaros tapo 0,5 mln. rytprūsiečių.

Bus daugiau

Parengta pagal Klaipėdos universiteto leidyklos knygą „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prusija“