Iš kelionės klaipėdietis grįžo kaip iš kitos planetos (2)

Dar vienas įdomus faktas, kad į sostinę leidžiama įvažiuoti tik švariomis transporto priemonėmis, tad prie automobilių plovyklų driekiasi nemenkos eilės.

Vietinė spauda.

"Tiesa, automobilių Šiaurės Korėjoje itin mažai. Gatvėse daugiausia važinėja viešasis transportas. Važiuojant "autostrada" mus vežusio autobusiuko vairuotojui nuolatos tekdavo spaudyti signalo garsą, nes transporto keliuose tiek mažai, kad žmonės tiesiog neįpratę jo saugotis. Dažnas jų tiesiog eina ar stabdo mašinas išėjęs į greitkelio vidurį. Apie atšvaitus ar žibintuvėlius, kad tamsiu paros metu būtų matomi kelyje, čia niekas tikrai nėra girdėjęs.

Taip atrodo centrinės gatvės.

Pagrindinį srautą keliuose sudaro pėstieji ar dviračiais keliaujantys žmonės. Nemažai ir valstiečių, kurie tuo metu nuimtą kopūstų derlių transportavo buivolų traukiamais vežimais", - pasakojo klaipėdietis.

Viskas armijai

Įdomus faktas, kad daugelį darbų Šiaurės Korėjoje atlieka kareiviai. Pavyzdžiui, jie yra pagrindiniai statybininkai. Tad nėra ko stebėtis, kad daugelis pastatų šioje šalyje atrodo itin nekokybiškai - šleivi kreivi. Bet, matyt, niekas į tai nekreipia dėmesio, vietiniams svarbiau tai, kad būstą galima gauti nemokamai.

100 m po žeme įrengtas garsusis metro. Svarstoma, kad taip giliai jis įrengtas turint vieną tikslą - kad vietiniams būtų kur pasislėpti kilus branduoliniam karui.

Nemenką įspūdį lietuviams paliko vietinė pionierių stovykla.

"Pasakysiu atvirai - tokios stovyklos ne tik vietos pionieriai, bet ir mūsų milijonierių vaikai galėtų pavydėti. Joje įrengtos modernios patalpos (kuriose, deja, bent jau mums lankantis nebuvo elektros), eskalatoriai tarp aukštų, o stovyklos centre - įspūdingas jūrų muziejus. Panašus, kaip mūsiškis Klaipėdoje, tik mažesnis", - pasakojo Aurimas.

Strategiškai patogesnėse vietose teko pastebėti ir ne vieną karinį įtvirtinimo punktą, kai kur įrengti stebėjimo punktai, kareivinės, kurios ne kartą labiau priminė apleistus ir spygliuotomis tvoromis aptvertus fermų kompleksus, bet ne kareivines.

Šiaurės Korėjos gamtos grožis telpa į keletą žodžių - stulbinamai graži.

Šalyje vadovaujamasi "Song gun" (viskas armijai) filosofija. Tad nenuostabu, kad gatvėse pilna kareivių.

"Kareivius draudžiama fotografuoti. Jei būtume paisę šio draudimo, realiai nebūtų galima padaryti nė vienos nuotraukos, nes kas antras žmogus gatvėje vilki kareivio uniformą", - pasakojo A. Mockus.

Imperatoriaus muziejus.

Pro akis nepraslydo ir tai, kad kone ties kiekvienu tuneliu ar šiaip kalnuotesnio kelio susiaurėjime įrengti specialūs kelio užtvarai - maždaug 10 m aukščio ir 2 m skersmens pločio gelžbetoniniai stulpai, kurie, prireikus, nesunkiai būtų užverčiami ant kelio, taip stipriai apsunkinant priešiškų pajėgų judėjimą.

Atskira tema - vado kultas. Korėjiečiai cituoja visus buvusius ir esamus lyderius, bet kokia proga stato jiems paminklus, kabina plakatus, o vado paveikslas privalo kabėti kiekvieno gyventojo namuose.

Elektra ir šildymas - gyventojų rūpestis

Nors sostinėje Pchenjane vaizdai įspūdingesni nei provincijoje, tačiau ir čia problemos akivaizdžios. Pasak Aurimo, keisčiausia buvo stebėti, kaip, jau sutemus, dalis namų skendėjo tamsoje ir tik po gero pusvalandžio pavieniuose languose pradėjo žybsėti namų apšvietimas. Nors kelios gatvės ir jų stabų stendai su plakatais buvo apšviesti.

Jaunavedžiai taip pat mėgsta lankyti gražias vietas.

"Kiek man žinoma, tokia didžiulė šalis teturi vienintelę hidroelektrinę, tad nereikėtų labai stebėtis, kad žmonės energija privalo stengtis apsirūpinti patys, nors už lango ir XXI amžius... Daugelis gyventojų ne tik elektra, bet ir šiluma turi rūpintis patys. Ten būnant nieko nebestebina vaizdas, kai iš modernaus daugiaaukščio namo balkono pamatai kyšantį kaminą. Tiesiog žmonės visaip bando išgyventi", - įspūdžiais dalijosi Aurimas.

"Pritrūkome butų? Maža problema! Tuoj pastatysime dar vieną aukštą", - statybų projektai Šiaurės Korėjoje neįprasti lietuvių akiai.

Beje, įdomu tai, kad turistams griežtai draudžiama lankytis vietiniams skirtose parduotuvėse.

Viskas labai paprasta: jei ta parduotuvė nėra skirta turistams, paprasčiausiai kasininkė iš jūsų neims pinigų. Vietiniai gyventojai tikrai nežino, kaip atrodo doleris ar euras, o vietinių vonų turistai taip paprastai negauna. Pinigus į vietinę valiutą turistai gali išsikeisti tik specialiai jiems skirtuose prekybos centruose, į kuriuos vietiniai užeina nebent kaip į muziejų. Tačiau, jei tame prekybos centre nepavyksta išleisti visų iškeistų vonų, išeinant juos vėl privaloma iškeisti į eurus ar dolerius, išsinešti vietinės valiutos neleidžiama. Tiesa, Aurimas surizikavo.

Didžiausias ir aukščiausias (105 aukštų) Šiaurės Korėjos "viešbutis". Tiesa, jame dar niekam nėra tekę gyventi). Pradėtas statyti 1987 m. ir vis dar neužbaigtas... Tačiau sutemus jis išnaudojamas kitoms reikmėms.

"Galima sakyti, kad, jų akimis žiūrint, vykdžiau vieną nusikaltimą po kito - slapčia fotografavau ir filmavau tai, ko negalima, namo parsivežiau vonų. Tad nežinau, ar dar man būtų galimybė grįžti į šią šalį. Tiesą sakant, nežinau, ar ir norėčiau. Gal nebent šiltesniu metų laiku.

Šiaurės Korėja man tikrai paliko didžiulį įspūdį. Kad ir kaip giliai ši šalis yra įstrigusi kažkur Stalino epochoje, kad ir kaip nejaukiai ten teko jaustis, aš manau, kad vieną kartą vis tiek verta šią šalį pamatyti. Ir ypač rekomenduočiau tiems, kurie nuolatos viskuo nepatenkinti Lietuvoje", - svarstė klaipėdietis.

"Kai kurie nusprendė paragauti šunienos. Ji atrodo būtent taip. Patiekalo kaina 15 eurų. Beje, šunys nėra valgomi visi be išimties, tiesiog auginama speciali jų veislė. Nors kas ten juos žino..." - svarstė Aurimas.