Indijoje įstrigusi klaipėdietė: "Jaučiuosi lyg Robinzonas negyvenamoje saloje"
Į Indiją klaipėdietė išskrido dar vasario 25-ąją. Aplankyti šią šalį su bendramintėmis jau buvo tapusi Rolandos pastarųjų metų tradicija. Kad šiemet kelionė į Indiją bus kitokia, moteris sakė nujautusi iš pat pradžių.
"Pirmą kartą gyvenime kažkodėl nenorėjau važiuoti į Indiją ir nesupratau, kodėl. Dabar jau suprantu, kad nuojauta manęs neapgavo", - šypsosi moteris.
Pasak jos, kelionė jau nuo pirmų dienų klostėsi sudėtingai, nereikėjo nei koronaviruso pandemijos.
Nuvykus į Helsinkį, iš kur reikėjo skristi į Delį, Rolanda su bendrakeleivėmis sužinojo, kad streikuoja oro linijų darbuotojai, tad visos šešios moterys buvo išskirstytos į skirtingus reisus. Dar viena staigmena laukė atskridus į Delį - dingo visų bagažas...
"Dvi savaites teko išsiversti su tais daiktais, kuriuos turėjome kuprinėse. Teko nusipirkti ir naujų drabužių, batų, nes, pavyzdžiui, aš buvau atskridusi su žiemine avalyne", - pasakojo moteris.
Dar išvykdama iš Lietuvos Rolanda buvo suplanavusi mėnesį Indijoje praleisti ašrame. Tad po kelių savaičių atsisveikinusi su bendrakeleivėmis iš Delio nuskrido į Bangalorą.
Kovo 15 dieną ji apsigyveno Indijos pietuose esančiame Putaparčio miestelyje. O jau kovo 16 dieną ašramas buvo uždarytas, mat Indijos Vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį.
"Vakar vakare buvo viešai paskelbta, kad ašramas uždaromas 2 savaičių karantinui drauge su visais jame esančiais žmonėmis.
Ašramo vartai užveriami ne tik norintiems apsistoti, bet ir šimtams Putaparčio miestelio žmonių, kurie per dieną po kelis kartus ateidavo pavalgyti, apsipirkti ašramo parduotuvėje.
Mes, dar spėję pakliūti į ašramo valdas, nebegalime niekur išeiti. Nebent išvyktume.
Tačiau vykti nėra kur. Uždarytos sienos tarp Indijos valstijų. Europa taip pat praktiškai atsiskyrusi. Visuotinis retritas.
Maniau, atvykusi į ašramą, atsipūsiu. Kurgi ne! Vėl ir vėl tenka laviruoti tarp žaibiškai besikeičiančių situacijų, nereaguoti į gandus aplinkoje sproginėjančių panikos burbulų. Niekas nežino, ko laukti.
Skrydžiai atšaukiami, valstijų sienos uždaromos, ašramo aptarnaujantis personalas užsimaskuoja nuo galvos iki kojų saugodamasis užsieniečių", - feisbuke įspūdžiais dalijosi Rolanda.
Klaipėdietė pasakojo, kad ašramas, kuriame ji įstrigo nežinia kuriam laikui, yra tarsi miestas mieste. Tai maždaug kilometro ilgio ir tokio pat ploto teritorija, kurioje yra ne tik gyvenamieji namai, bet ir kelios valgyklos, parduotuvės, šventyklos.
Ašrame, be jos, užstrigo nemažai rusų, taip pat - lenkų, vokiečių ir kitų tautybių keliautojų.
"Rytais vyksta jogos užsiėmimai, o per dieną kiekvienas veikiame, ką norime. Tiesa, dieną lauke labai karšta, kartais temperatūra pakyla iki 40 laipsnių. Vakarais stengiuosi išeiti pasivaikščioti po ašramą",- pasakojo moteris.
Pasiteiravus, ar maisto pakanka, ji juokėsi, kad ryžių tikrai neturėtų pritrūkti.
"Galėčiau sakyti, jog esu geriausioje vietoje, kur tik galima būti dabartiniu metu. Visi dalykai, kurie vyksta, iš tiesų yra jokie, kol mes patys taip nenusprendžiame ir neuždedame etiketės - tai yra gerai arba tai yra blogai.
Tačiau realiai kiekviename įsivaizduojamame blogume yra paslėpta prasmė, o gerume - spąstai... Aš tikiu, kad visame tame, kas vyksta, yra supakuota nuostabi dovana žmonijai", - filosofiškai situaciją vertina Rolanda.
Visgi ji neslepia - labai norėtų sugrįžti namo, tik nežino, kada tai nutiks.
"Apie save esu pranešusi ir Užsienio reikalų ministerijai, ir Lietuvos ambasadai Indijoje. Jie rūpinasi manimi, skambina, klausia, ar man viskas gerai. Tačiau, kada bus galimybė parskristi, niekas nežino.
Karantiną Indijoje pratęsė iki balandžio pabaigos, kalbama, kad dar gali pratęsti iki pat vasaros. Belieka laukti. Bet tikrai dėl to nepanikuoju, stengiuosi išlikti rami", - atsiduso klaipėdietė.
Nors interneto ryšys ašrame ir labai prastas, kad laikas neprailgtų, Rolanda socialiniuose tinkluose su savo draugais ir sekėjais dalijasi atvirais pasakojimais. Keletą ištraukų pateikiame ir "Savaitės ekspreso" skaitytojams.
Kietos lovos joga (kovo 21 d.)
Pro ašramo langą tyliai įsmunka aušra. Vos kelios minutės ir blausūs siluetai tampa ryškūs ir lengvai atpažįstami, o iš sapnų išplaukę šešėliai kažkur tyliai dingsta.
...Guliu ant labai kietos lovos. Jokių jaukiai apgaubiančių "dormeo". Todėl skauda visus šonus. Vartausi nuo dešinės ant kairės. Net apvalios kūno formos nepadeda suminkštinti jokių amortizacijų neturinčio čiužinio.
Palubėje tyliai šiurena ventiliatorius. Tačiau kūnu žliaugia prakaitas. Net naktį čia apie 27, o dieną - beveik 40... Galop dingsta elektra. Ventiliatorius, kiek pastenėjęs, iš viso sustoja...
Paviršutiniškai žvelgiant, visiškas nekomfortas. Per karšta, lova kieta. Kambariokė Vera nori kalbėti, kai aš noriu miegoti. Už lango indusas garsiai kosti. Ašramo valdžia nuolat kaitalioja karantino taisyklės. Vakare įveda komendanto valandą ir neleidžia įkvėpti vėstančio oro, varo į kambarius...
Nekalbant jau apie absoliučiai nestabilią situaciją šalyje ir pasaulyje: užvakar Indijos valdžia paskelbė, kad sustabdo bet kokius tarptautinius skrydžius savo teritorijoje... Ryt poryt turėję išskristi rusai - panikoje, kuri be garso purto visą ašramą.
Ką tik labai dvasinga knyga užmušiau baisingai didelį tarakoną - jaučiu savyje gyvą žudiko geną...
Tačiau galima žvelgti ir kitaip. Jeigu tik išjungsiu vertintoją, kritiką, tą niurnantį bėdavotoją, kuris tyliai tūno kiekviename, laukdamas palankios progos subujoti, ir išmoksiu priimti visa, kas vyksta be pasipriešinimo, noro sukontroliuoti tai, kas nuo manęs nepriklauso, įgysiu neįkainojamų įgūdžių - nepriklausyti nuo aplinkybių. Nes neleisiu joms mane paveikti.
Normalu, kad pokyčiai atneša pasipriešinimą: kūno, minčių, emocijų. Protas bando kovoti, generuojamas daug prieštaringų minčių, kūnas - skaudėdamas, bet kiek pabambėjęs, prisitaiko - kur dings...
Ir ilgainiui kieta lova tampa ne tik komfortiška, bet ir naudinga: per gerą mėnesį nugara išsitiesina. Ech, ta stebuklinga kietos lovos joga!
Komendanto diena (kovo 22)
Šis rytas išaušo kitoks, nei įprasta. Vietoje iš įvairių pusių sklindančių giesmių, varpelių tilindžiavimo, to įprasto bruzdesio, kuris ašramo teritoriją užlieja vos tik prašvitus ir nesibaigia su tamsa, aplink tvyrojo beveik spengianti tyla.
Nesigirdėjo net šunų lojimo, nei gaidžių giedojimo, nei beždžionių, šokinėjančių nuo medžio ant medžio, tarpusavio rietenų dėl nugvelbto banano.
Šiandien visoje Indijoje - komendanto diena. Tai reiškia, kad niekas visą dieną negali išeiti iš savo namų, o mes ašrame - iš savo kambarių.
Neįsivaizduoju, kaip tokioje nesuvokiamai didelėje šalyje buvo užtikrinta, jog šis įsakymas būtų vykdytas 100 procentų. Indai juk nėra labai sėslūs ir ramūs piliečiai. Jiems net į eilę tvarkingai sunku sustoti, o ką jau bekalbėti apie griežtesnius reikalavimus.
Tačiau Putapartyje, miestelyje, kur įsikūręs ašramas, ir jo teritorijoje, - ramu kaip pas babą ant pečiaus.
Visi ašramo gyventojai iš vakaro gavo raštus, kuriuose prašoma laikytis taisyklių, neiti iš kambarių. Pranešta, jog teritorijoje neveiks jokios valgyklos, parduotuvės, kad turėtume maistu pasirūpinti iš vakaro.
Vakar, kai lankiausi parduotuvėje, dar nežinojau apie komendanto dieną. Tačiau kažkaip intuityviai prisipirkau visko daugiau, nei įprasta.
Iš vakaro su savo kambarioke Vera sutarėme, jog šiandien - ne tik komendanto, bet ir tylos diena mudviem. Nekalbėsime, stengsimės ir mintyse būti tyliai.
Tad diena ir mums, ir kitiems ašramo gyventojams prasidėjo su švaros ir taikos jausmu.
Dingo ore tvyroję pilki debesys, pastarosiomis dienomis taip gausiai nerimu ir panika laistę šviesos išsiilgusią žemę.Nepamaitinti komunikacija ir plepalais, šešėliai greit ėmė trauktis, nes kekvienas susitelkė į savo vidinę Visatą. Nes nebeliko daugiau nieko kita, kaip tik sustoti. Ir nustoti...
O vakare visi plojome! Gyvenimui. Tylai. Virusui. Vienas kitam. Tyrumui, kuris atsiranda tuomet, kai mintimis, žodžiais ir veiksmais nustojam maitint savo bei svetimus demonus...
Padėkime patys sau! (kovo 26 d.)
Indijoje iki balandžio 14 d. paskelbta nepaprastoji padėtis. Labai rimta. Už išėjimą į gatvę gali gauti lazdų. Tai stipriau nei įprastas karantinas. Žmones policija vaiko iš gatvių, nevažiuoja traukiniai, metro, autobusai ir t. t. Sienos tarp valstijų uždarytos.
Ašramas taip pat uždarytas. Į jį neįleidžia, iš jo neišleidža, išėjęs nebepakliūsi atgal. O viešbučiuose apsigyventi baltam žmogui dabar iš viso nėra šansų… Džiaugiuosi, kai man kas penkias dienas pratęsia leidimą čia gyventi.
Kadangi ašramas uždarytas, neveikia ir dauguma maitinimo įstaigų. Kol kas du kartus galima gauti maisto Šiaurės ir Pietų Indijos valgyklose. Tad iš bado nemirštame. Ašramo parduotuvė uždaryta, bet ten jau seniai nieko nebėra. Vaisių, daržovių krautuvėlėje - dviejų valandų eilė, bet ją priėjus dažnai nieko nebelieka. "Barboros", deja, į ašramą nepasikviesi.
Šiuo metu ašrame nevyksta jokie dvasiniai užsiėmimai. Todėl žmonių mintys visiškai palaidos, o patiems susitvarkyti su jomis ne visiems pavyksta. Tad, suprantama, daug panikos židinių, kurie veikia bendrą atmosferą.
Gal nuvilsiu, bet ašramo sienos nepadeda pasigaminti dieviškumo. Kaip to nepadeda bažnyčios, mečetės, šventyklos sienos. Kaip nepadeda paveiksliukai su Dievo atvaizdu. Tai gali tik laikinai mus sutelkti, tačiau didžiausias darbas visuomet vyksta kiekvieno žmogaus viduje.
Fizinė izoliacija, maisto, bendravimo, daiktų apribojimai man nėra problema. Kur kas didesnis iššūkis - išbūti taikoje ir ramybėje laiką, kuris skirtas išbūti spurdančioje aplinkoje.
"Gal nuvilsiu, bet ašramo sienos nepadeda pasigaminti dieviškumo. Kaip to nepadeda bažnyčios, mečetės, šventyklos sienos. Tai gali tik laikinai mus sutelkti, tačiau didžiausias darbas vyksta kiekvieno žmogaus viduje", - įsitikinusi Rolanda.
Klaipėdietė pasakojo, kad ašramas, kuriame ji įstrigo, - maždaug kilometro ilgio ir tokio pat ploto teritorija, kurioje ne tik gyvenamieji namai, bet ir kelios valgyklos, parduotuvės, šventyklos.
Ašrame kaukių nešioti nereikia, bet valgykloje rekomenduojama laikytis saugių atstumų tarp žmonių.
Dienomis oras įkaista iki 40 laipsnių, tad į lauką pakvėpuoti grynu oru Rolanda išlenda vakare.
Rytais vyksta jogos užsiėmimai.
Ašrame, be jos, užstrigo nemažai rusų, taip pat - lenkų, vokiečių ir kitų tautybių keliautojų. Tad jei tik norisi - pabendrauti yra su kuo.
"Kol kas galima gauti maisto valgyklose. Tad iš bado nemirštame", - sako Rolanda.
Rašyti komentarą