Borisai, ikonas tapėte ne visada. Atsimenu ekspresyvią, ryškią jūsų tapybą, puikius peizažus. Kaip ikonos atėjo į jūsų gyvenimą ir kūrybą?
Anksčiau visas savo parodas vadinau "Kelyje", nes taip jaučiausi kūrybiniuose ieškojimuose. Po kariuomenės ruošiausi studijuoti Sankt Peterburge, tačiau išvažiavau į Latviją, į mišką. Pasiėmiau kaltą ir ėmiau drožti skulptūras.
Sopulingoji Dievo Motina.
Vėliau tapytojas Algirdas Taurinskas paskatino mane tapyti. Žavėjausi kalnais, tapiau daug peizažų. Gamta mane įkvepia ir žavi savo harmonija. Kaip menininkas visada jaučiau atsakomybę, kad mano kūryba taip pat skleistų harmoniją.
Mano tapybos kelias pasuko į abstrakciją. Abstraktūs paveikslai patiko žmonėms. Tada dar Menininkų namuose surengiau parodą, kuri buvo labai sėkminga, vėliau išvežta į Vokietiją, tačiau aš pajutau, kad harmonijos mano kūryboje nėra, kad paveiksluose tik destrukcija. Privalėjau sustoti.
Pauzė truko aštuonerius metus. Jaučiausi likęs be krypties.
Tiek metų domėjausi menu, skaičiau, tapiau, bet atėjo laikas, kai nesuprantu šiuolaikinio meno. Kam visa tai?
Gerai, jeigu tas menas pozityvus, su humoru, tai bent gerų emocijų suteikia.
Mano požiūris į meną keitėsi kartu su dvasinio gyvenimo transformacijomis. Po įvairių dvasinių ieškojimų, kelionių į Indiją, meditacijų ir pan. sugrįžau į katalikų religiją. Meldžiau Dievo, kad įgalintų mane pagal mano pašaukimą.
Ir tada pamačiau pirmąją modernių ikonų parodą. Susižavėjau jomis ir gavau malonę prisiliesti prie šio sakralaus meno. 2009 m. pirmą kartą Lietuvoje kunigų seminarijoje italų ikonografas, pranciškonų vienuolis Carlo Bertagnin OFM surengė ikonų tapybos kursą ir aš jame pradėjau mokytis ikonos paslapčių.
Džiaugsmas ir paguoda.
Ikonografijos mokėtės ne tik iš Carlo Bertagnin OFM , iš pranciškonų vienuolio Pauliaus D. Vaineikio OFM, tobulinotės pas Lietuvos ikonos meistrą Marių Vilucką. Kokios tos ikonos paslaptys?
Ikona - didžiulis slėpinys. Pirmąja ikona laikoma drobulė, ant kurios atsispaudė Jėzaus veidas. Ikona gimė kartu su krikščionybe ir egzistavo dar iki jos skilimo. Todėl neteisinga manyti, kad ikonos yra stačiatikių bažnyčios sakralinis menas. Ypač pastaruoju metu pastebimas ikonos atgimimas.
Modernios ikonos tapomos Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Lietuvoje - nuo 1996 metų. Ikonos visame pasaulyje skverbiasi į katalikų sąmonę. Toks laikas dabar, kai krikščionys jungiasi, vienijasi.
Ikonoje yra viskas, ko ieško dailininkas, viskas, kas jam svarbu: linijos, spalvos, dinamika, simbolika. Vienas iš ikonos slėpinių yra atvirkštinė perspektyva. Ją suvokti, perprasti labai sunku, aš dar nesuvokiu jos.
Man ikonų tapyba - tai liudijimas apie Dievo malonę, dovana, kurią gavau tam, kad dalinčiausi.
Taip, kad tapytum ikonas, reikia žinoti jų kanonus, ikonografiją ir jos pavyzdžius, tačiau tam nebūtinas aukštasis dailės išsilavinimas, bet būtinas tikėjimas, didžiulės pastangos, pasišventimas ir atsakomybė.
Ikonos kūrybinis procesas vyksta kaip parašyta Šventajame Rašte. Ant medžio pirmiausia liejamas auksas, kuris simbolizuoja dvasinį pasaulį, dvasinės besąlygiškos meilės šviesą, po to vaizduojama aplinka, gamta, kalnai, kurie simbolizuoja dvasinio pasaulio pakopas, po to drabužiai, tik tada šventojo atvaizdas ir galiausiai šviesos, prašviesėjimas, simboliškai atspindintis kiekvieno žmogaus kelią į šviesą.
Galybių Viešpats.
Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų šventųjų atvaizdai turi būti perteikti nepriekaištingai tiksliai ir pagal kanoną. Ikona turi būti tarsi gyva, spinduliuoti meilę, ramybę ir Dievo palaimą.
Ikonos tapomos laikantis senosios bizantiškosios ikonų tapymo tradicijos, naudojamos tik natūralios medžiagos: kiaušinio tempera, natūralūs gruntai, graikinių riešutų aliejus, vyno actas, auksas, brangakmeniai.
Kokią ikoną tapote šiuo metu?
Šiuo metu tapau šventą Augustiną, po to laukia šventas Kazimieras. Jo ikonos dar nėra nutapytos.
Švč. Kristaus veidas (auksaplaukis).
Kur jos bus? Šiuo metu daug jūsų ikonų demonstruojama parodoje, puošia Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, Saugų Šv. Kazimiero bažnyčios ir Vilkyčių Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčių altorius. Gal sulaukiate ir privačių užsakymų?
Ikonos negali užsakyti. Ikona gali tik pati ateiti į tavo gyvenimą ir jį keisti. Aš per daug nesirūpinu nutapytų ikonų pristatymu, viešinimu. Kai esi savo kelyje, nereikia dėti didelių pastangų, taškyti energijos tokiems dalykams, viskas ateina tarsi savaime.
Tereikia pasikliauti širdimi ir intuicija. O kad ją išgirstum, reikia tik ramybės.
Visi mes esame kūrėjai, apdovanoti talentais, bet nedrįstame jų išreikšti ir užkasame taip giliai, kad po to patys nerandame. Žmogus - kaip instrumentas, kurį reikia suderinti taip, kad jis būtų harmonijoje su aplinka ir ramybėje. Tik tada talentai atsiskleidžia.
Šv. Antanas Paduvietis.
Adventas - puikus laikas atrasti tą vidinę ramybę. Kaip jūs ją atrandate, kas jums padeda?
Man adventas - labai gražus susikaupimo laikas. Jau dvidešimt metų adventą su žmona praleidžiame vienuolyne. Pasninkaujame, meldžiamės. Toks yra mūsų būdas susiderinti ir pasitikti Kalėdas harmonijoje su viltimi, prasme, džiaugsmu ir palaima. Tai dovanos, kurių kiekvienas iš mūsų labiausiai trokštame, kurių niekur nenusipirksi. Tad linkiu visiems atrasti šias dovanas ramybėje ir tyloje.
Pasisemti tikėjimo, meilės ir vilties iš dieviškų atvaizdų, nutapytų Boriso Jokubauskio, galima apsilankius Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje arba virtualioje Klaipėdos krašto dailės galerijoje https://www.biblioteka.lt/lt/galerija/.
Rašyti komentarą