„Dirbdami Anglijoje supratome: visų pinigų neuždirbsime"

"Padėti žmogui vienokia ar kitokia forma man visada patiko. Ir man negaila dalintis savo pačios energija, šiluma", - sako Oksana. Pasirodo, masažuotojos profesiją ji įgijo emigracijoje. Būtent ten, pasak jos, ir išsigrynino žinojimas, kas svarbu gyvenime, o kas tėra tik trumpalaikis pramoginis blyksnis.

Panelė iš Lietuvos pakraščio prestižiniame Rytų Esekso (Didžioji Britanija) koledže, kuriame mokosi grožio terapijos, įskaitant ir masažą, paslapčių. Kokiu būdu atsidūrėt būtent ten?

2008-aisiais baigiau Petro Vileišio gimnaziją. Buvo gražu, bet ir skaudu girdėti kaip kiti bendraklasiai kuria fantastinius gyvenimo planus ir žino savo tikslus. O aš, realiai suvokdama savo ir šeimos situaciją, apsisprendžiau emigruoti pas savo širdies draugą į Britaniją. Gal metams, gal dviem. Galvojau, kad užsidirbsiu pinigų mokslams ir grįšiu.

Nebuvo lengva apsispręsti. Bet kai tau tik aštuoniolika, atrodo, nieko nėra neįmanoma. Aukštyn galvą ir pirmyn.

Nors į Jungtinę Karalystę važiavau be jokių garantijų, jaučiausi saugi. Nes ten laukė draugas.

Tik atvažiavus, kiek apšilus kojas, jau dairiausi - ką man čia veikti, kur save padėti? Nesu lepinta, tad darbų nebijojau ir nebijau.

Padedant draugui, kuris netrukus tapo ir mano vyru, nuėjau dirbti su neįgaliais žmonėmis (dauno, autizmo simdromai, agresyvūs). Dirbti su jais fiziškai nebuvo sunku. Bet psichologiškai teko padirbėti su savimi...

Patobulinusi anglų kalbos žinias, apsipratusi gyventi JK, suvokiau: užsidirbti taip greitai, kaip įsivaizdavau, nepavyks, nors dirbau be išeiginių. Mintis likti be išsilavinimo mane tiesiog dusino. Vis prisimindavau savo klasiokų ryžtą siekti tikslo. Tikrai nenorėjau likti TA, kuri emigravo ir degraduoja.

Susiradau anglų kalbos kursus. Išlaikiusi kalbos egzaminus pradėjau dairytis - o kas toliau? Mane domino masažai, apie kuriuos jau nemažai žinojau, apie kineziterapiją - taip pat. Padėti žmogui vienokia ar kitokia forma man visada patiko. Ir man negaila dalintis savo pačios energija, šiluma. Apsisprendžiau - masažuotojų kursai man pats tas.

Nuvykusi į koledžą sužinojau - mokytis vien masažo negaliu, kartu privalau įsisavinti ir grožio terapijos žinias. Neturėjau ką prarasti... Niekada nebuvau dešimtukininkė, bet mokytis man patiko. Po trejus metus trukusio mokslo įgijau grožio terapeutės ir masažuotojos profesiją. Ir dabar važinėju į įvairias konferencijas, seminarus. Esu ta, kuri per seminarą sėdžiu priekyje. Ir jei turiu minčių, klausimų, mano ranka kyla į viršų. Šiandien visko labai daug, tik rinkis. O ir klientai labai apsiskaitę, nori daugiau žinoti ne iš "guglo", o iš praktinės, netgi mokslinės pusės. Tikrai nesu visažinė, bet stengiuosi kuo geriau išmanyti savo darbą. Tik būdama "ekstra" smalsi galiu sužinoti daugiau.

Netgi sovietmečiu, o tuo labiau dabar ant kiekvieno kampo tvirtinama - pirkėjas, klientas teisus. Ar yra pasitaikę atvejų, kai dėl kokių nors priežasčių esate atsisakiusi atlikti procedūras?

Mano praktikoje yra buvę įvairių situacijų. Bet tokios, kad išprašyčiau klientą, nėra buvę. Pasitaiko, telefonu užsisako vienokios procedūros, jai pasiruošiu. O pamatęs klientą suvoki - jam ar jai reikia visai kitos procedūros. Todėl veido procedūras parenku po išsamios apžiūros. Vienokiu ar kitokiu būdu ieškau kompromiso. Svarbiausia bendrauti ir išsiaiškinti iki galo - ko iš tiesų atėjo klientas. Ir kokio efekto tikisi.

Spėju, kad klientai turi visokių keistenybių. Pavyzdžiui, aš, kai ryžtuosi ne taip jau ir pigiai kainuojantiems masažams, pusantros valandos neužsičiaupdama pliurpiu. Todėl ne taip aštriai jaučiu neišvengiamą gero masažo skausmą. Be to, galvoje nesisuka neatidėliotinų, bet nepadarytų darbų graužatis. Kaip "paslaugų teikėjai" - Jums - pakęsti tokius pliurpalus arba visišką kliento ar klientės tylėjimą, kai neišdrįsta ir aiktelėti. Ir kiekvienas "gyvenate" savo minčių pasaulyje. Gal pasitaiko ir kitokių keistenybių, su kuriomis privalu susitaikyti arba atitinkamai reaguoti?

Dėl to ir mėgstu savo darbą, kad mes esame tokie skirtingi. Bendravimas su žmonėmis verbaline ar neverbaline kalba man labai patinka. Dirbdama šį darbą sutikau daug labai įdomių žmonių, išgirdau įvairių gyvenimo įstorijų. Pasitaiko ir prastų dienų, blogų emocijų, kurias atsineša klientai. Pasėja tavyje kartėlį ir išeina. Bet su laiku mokausi priimti ir tai. Dirbant viešbutyje, pasitaiko turistų, nekalbančių nei lietuviškai, nei anglliškai ar rusiškai. Tai tada tenka suktis iš padėties. Bet bendromis pastangomis juk galima susirodyti ir pirštais.

Esate jauna šeima, su dviem atžalėlėmis. Žinoma, kaip ir visi žemėje, norite saugaus, o ir gražaus būsto, automobilio Kaip kuriate? Gal jau supratote, kad visų pinigų neuždirbsi?

Tik mes patys esame atsakingi už save, už tai, kas esame, kur esame, ką turime ir ko ne. Niekada nekaltinau tėvų, ko man nedavė. Esu dėkinga jiems ir močiutei už visas pastangas auklėti ir diegti vertybes. Dabar jau man nebe aštuoniolika, pati esu dviejų vaikų mama. Gyvenimą suvokiu žymiai platesniu spektru. Man šeima visada buvo ir yra pirmoje vietoje. Tai mano didžiausias turtas.

Esu dėkinga Dievuliui, likimui už tokį šaunų vyrą. Mūsų abiejų požiūriai sutampa tiek kuriant šeimą, o ją kurti reikia kasdien, tiek vertinant patį gyvenimą.

Visų pinigų mums ir nereikia. Pinigai... dar kitaip juos vadinu laimės kuponais. Jie neatsiejama kiekvieno mūsų gyvenimo dalis. O kad visų pinigų neuždirbsi, su vyru įsitikinome gyvendami JK. Dirbom be proto daug. Aš per tris darbus, vyras paromis, naktimis važinėdamas po skirtingus miestus. Nematydavome vienas kito. Kad ir uždirbdami nemažas algas, leisdami sau, ką norime, nebuvome laimingi. Atėjo tuštumos jausmas, pradėjome tolti vienas nuo kito.

Emigracijoje išsigrynino, kas tau svarbu gyvenime, o kas tėra tik trumpalaikis pramoginis blyksnis.