Atostogas sudrumstęs koronavirusas atskleidė ir tautų skirtumus

Išskrendant iš šalia Milano esančio Malpensos oro uosto nieko panašaus neteko regėti, nors apie plintantį koronavirusą Šiaurės Italijoje jau buvo kalbama keletą dienų. Italijoje oro uosto darbuotojai net nedėvėjo medicininių kaukių. Tokią ryšint teko matyti tik vieną valytoją. Užtat daugelis į lėktuvą susirinkusių namo grįžtančių tautiečių dengė veidus kaukėmis arba bent jau šalikais.

Ši neįprasta kelionė namo ne tik pademonstravo tautų skirtumus, bet ir suteikė viltį, jog lietuviška panika tokioje situacijoje prisidės prie to, kad būtų užkirstas kelias šiam nelemtam virusui patekti į mūsų šalį.

Panika - tik lietuviškose antraštėse

Kai dar penai rudenį nusprendėme šias moksleivių žiemos atostogas su šeima praleisti slidinėdami Šiaurės Italijoje, jokių žinių apie koronavirusą nebuvo. Artėjant vasario 18 d. numatytam skrydžiui iš Kauno į Milano Malpensos oro uostą, Europos link "artėjo" ir virusas. Porą dienų iki kelionės pasirodė žinia apie mirtį Prancūzijoje. Jau tapo aišku, kad tai nebus įprastas skrydis, tačiau Italija šiame kontekste dar niekaip neskambėjo, tad itin didelio pagrindo nerimauti nebuvo. Pirmasis "susidūrimas" su virusu įvyko Malpensos oro uoste, kur visiems išlipusiems iš lėktuvo termovizoriais buvo matuojama kūno temperatūra.

Net ir po to, kai išgirdome žinią, kad ir Šiaurės Italijoje užfiksuota pirmasis mirties dėl koronaviruso atvejis, miestelyje gyvenimas toliau tekėjo įprasta vaga. Kadangi oras lepino pavasariška šiluma, gatvėse, kavinėse, parduotuvėse buvo pilna žmonių ir jokių nerimo ženklų.

Nuo Malpensos vykome maždaug 170 kilometrų į vakarus, į fantastiško grožio Aostos miestelį. Romos imperijos laikų istorinio paveldo turtingas, įspūdingais kalnais apsuptas miestelis tobulai tiko šeimos atostogoms. Tiesiai iš Aostos keltuvais kasdien kėlėmės į Pilos slidinėjimo kurortą, kur kelias dienas mėgavomės slidinėjimo malonumais.

Atostogoms artėjant į pabaigą, nuotaiką netikėtai sudrumstė žinia, kad ir Šiaurės Italijoje užfiksuotas pirmasis mirties dėl koronaviruso atvejis. Ši informacija mus pasiekė sekant žinias lietuviškuose portaluose. Tačiau stebėdami aplinką nieko neįprasto nepastebėjome. Tiek slidinėjimo trasose, tiek miestelyje gyvenimas toliau tekėjo įprasta vaga. Kadangi oras lepino pavasariška šiluma, gatvėse, kavinėse, parduotuvėse buvo pilna žmonių ir jokių nerimo ženklų.

Visiška ramybė ir harmonija. Italai palaimingai vaikšto gatvėmis, gurkšnoja kavą kavinukėse, žaidžia lauke su vaikais.

Tuo metu lietuviškuose portaluose antraštės kas valandą darėsi vis grėsmingesnės. Iš Lietuvos skambino sunerimę artimieji, mat per žinias girdėjo informaciją, kad Šiaurės Italijoje visiška panika, parduotuvėse nebeįmanoma nusipirkti maisto, lentynos iššluotos…

Nei eilių parduotuvėse, nei panikos. Visiška ramybė ir harmonija. Italai palaimingai vaikšto gatvėmis, gurkšnoja kavą kavinukėse, žaidžia lauke su vaikais. Ir tai suprantama, nes į rytus nuo Milano esančių miestelių, kuriuose buvo paskelbtas karantinas, mus skyrė apie porą šimtų kilometrų. Tiesiog naujienose naudotas geografinis apibūdinimas – Šiaurės Italija – šiuo atveju buvo kiek per platus ir be pagrindo kaitinantis Lietuvoje likusių artimųjų bei pažįstamų vaizduotę.

Kauno oro uoste pasitiko būrys baltais apdarais vilkinčių ir kaukes ryšinčių darbuotojų. Editos GUDAVIČĖS nuotr.

Vis dėlto po slidinėjimo namo grįžti reikėjo iš to paties Malpensos oro uosto, esančio už 50 km į šiaurės vakarus nuo Milano, kuriame, kaip pranešinėjo naujienų portalai, lankytojams jau uždaryta garsioji katedra, atšaukiami renginiai ir pan. O tai jau kėlė tam tikrų klausimų – tiek dėl saugumo, tiek ir dėl to, ar nepateksime į karantino zoną.

Dėl visa ko pasiskambinome į Lietuvos ambasadą Italijoje, kad išgirstume tikslesnę informaciją, kaip rekomenduojama elgtis tokiu atveju. Jokių išskirtinių rekomendacijų nesulaukėme. Tiesiog buvo pasiūlyta vengti masinių susibūrimo vietų, atsisakyti prieš skrydį planuotos ekskursijos į Milaną, tačiau prognozuoti, ar karantino zona plėsis, niekas nesiėmė.

Kad būtų ramiau, nusprendėme nusipirkti medicinines kaukes. “Ateikit poryt”, - pasiūlė vaistinės pardavėjas ir leido suprasti, kad tokios prekės šiuo metu neturi. “Poryt mes jau būsime Lietuvoje”, - kvatojome kartu su pardavėju. Tačiau kai kaukių negavome ir kitose šešiose ar septyniose vaistinėse, juokinga nebebuvo.

Tiesa, ryšinčių kaukes gatvėse žmonių teko matyti vos vieną kitą, tad kur jos visos dingo – tai jau kitas klausimas...

Keleiviai - pilietiški

Tą dieną, kai turėjome išskristi iš Italijos, jau buvo pranešta apie koronaviruso apraiškas Tenerifėje, Austrijoje, Kroatijoje. Tačiau Malpensos oro uoste jokių panikos ar net elementarios apsaugos apraiškų nebuvo.

Po slidinėjimo namo grįžti reikėjo iš to paties Malpensos oro uosto, esančio už 50 km į šiaurės vakarus nuo Milano, kuriame, kaip pranešinėjo naujienų portalai, lankytojams jau uždaryta garsioji katedra, atšaukiami renginiai ir pan. O tai jau kėlė tam tikrų klausimų – tiek dėl saugumo, tiek ir dėl to, ar nepateksime į karantino zoną.

Tiesa, oro uoste pavyko gauti medicininių kaukių, kuriomis su mumis mielai be jokio atlygio pasidalijo draugiškas italas, turėjęs jų visą dėžutę.

Jokios išskirtinės patikros ar informacijos, ko būtų galima tikėtis esant tokiai neįprastai situacijai, iš Malpensos oro uosto personalo nesulaukėme. Veiduose - tik šypsenos ir ramybė.

Malpensos oro uoste jokių panikos ar net elementarios apsaugos apraiškų nebuvo. Tik vienas kitas ryšėjo medicininę kaukę.

Tik prie pat įlaipinimo vartų oro uosto darbuotoja ėmė dalinti iš Lietuvos atgabentas popierines anketas ir prašė jas užpildyti. Tokias pat anketas mes jau buvome iš anksto užpildę internete, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro puslapyje. Tarp keleivių atsirado ir tokių, kurie burbėjo, kad kėsinamasi į asmens duomenis, tačiau tokie bambekliai greitai aplinkinių buvo sugėdinti.

“Iškilmingas“ pasitikimas

“Lietuvoje dar nėra jokios paranojos”, - kiek pašaipiai į ryšinčius medicinines kaukes keleivius reagavo stiuardesė.

Tačiau lėktuve daugelis keleivių naudojo šias apsaugos priemones arba bent jau sėdėjo ant veido užsivynioję šalikus, tarsi bylodami, kad šitaip profilaktiškai saugo ir save, ir aplinkinius.

Suabejoti stiuardesės žodžiais privertė ne tik artimųjų siunčiamos baimės kupinos žinutės, kad mūsų gali neįsileisti į Tėvynę, arba grįžusius uždarys kelioms savaitėms karantinui, bet ir vaizdas, kurį išvydome nusileidę Kauno oro uoste. Mus pasitiko būrys baltais apdarais vilkinčių ir kaukėmis ryšinčių darbuotojų.

Tačiau sutikimo procesas buvo neskausmingas. Tiesiog buvo paaiškinta, kad mums rekomenduojama kurį laiką dirbti iš namų, o nesant tokios galimybės siūloma pasiimti nedarbingumo pažymą – valstybė suteikia tokią galimybę.

Ar galime saugotis dar daugiau?

Girdime atsakingų institucijų vadovų pareiškimus, kad Lietuvoje dedamos visos pastangos, kad būtų užkirstas kelias koronavirusui. Tačiau po šios patirties kyla keli klausimai. Visų pirma kodėl nėra galimybės kiekvienam grįžtančiam iš koronaviruso paliestų šalių nedelsiant pasidaryti kraujo tyrimą, kuris padėtų nustatyti, esi šio viruso nešiotojas ar ne? Negi valstybei pigiau išleisti visus grįžusius neplanuotų dviejų savaičių „atostogų“ ir mokėti nedarbingumo pašalpas?

Peršasi dar viena mintis - ar nebūtų logiška, jei valstybė rastų būdą, kaip galėtų būti bent iš dalies kompensuojamos išlaidos žmonėms, iš anksto įsigijusiems keliones į rizikingas šalis, ir taip jie būtų finansiškai motyvuojami atsisakyti tokių kelionių. Gal tai būtų kur kas mažesnės išlaidos nei tos, kurias patirtume, jei koronavirusas visgi pasiektų Lietuvą?

Taip, Lietuvos pastangos tikrai matyti. Tačiau realiai daug vilčių teikianti oro uoste pasitinkanti specialistų armija iš tiesų atlieka tik vieną apčiuopiamą misiją – surenka papildomą informaciją apie grįžtančiuosius. Tačiau juk visi išėję iš oro uosto keleiviai pasklido po šalį. Kol grįžo į namus, ne vienas tikriausiai užsuko į degalinę kuro, į parduotuvę maisto...

Tad iš esmės koronaviruso kelias į Lietuvą priklauso tik nuo pačių žmonių sąmoningumo.