"Vakarų ekspresas". 1992 08 08 ir 11

Šios rekomendacijos bus kiek žemiau, nes iš pradžių - apie priežastį, prieš 25 metus paskatinusią žurnalistą jas surašyti. Ta priežastis - Lietuvos rinktinės kova Barselonos olimpinių žaidynių ketvirtfinalyje su akinančio ryškumo žvaigždžių pilna JAV "Svajonių komanda".

Niekšai graikai

Tas rungtynes Barselonoje stebėjo ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis su žmona. "Todėl Lietuvos krepšininkai labai stengėsi ir per pirmąjį rungtynių kėlinį į savo krepšį praleido tik 49 amerikiečių įsviestus kamuolius", - pasidžiaugė Edas.

Džiaugtis buvo dėl ko - lietuviai toje olimpiadoje buvo pirmieji, kurie pirmoje rungtynių pusėje neleido amerikiečiams pelnyti daugiau nei 50 taškų. Tačiau antrame viskas buvo ne taip džiugu. Nes, pasak Vaičkaus, už "Dream Team" žaidė ir teisėjas graikas.

"Daug patirties per šias rungtynes įgavo jaunasis statybininkas (suprask: iš "Statybos") A. Pazdrazdis, kurį labai skriaudė teisėjai, ypač graikas. Vos tik jaunasis krepšininkas pašokdavo prieš pavardę L. Biordas, graikas kaipmat sušvilpdavo baudą.

Mes, Lietuvos žmonės, puikiai prisimename 1986 metų balandžio 3 d., kada graikas K. Rigas (toks su ūsiukais) iš aikštės išvarė A. Sabonį už tai, kad pastarasis pakėlė ranką norėdamas parodyti "ciboniečiui" Michovilui Nakičiui, kad, jeigu dar lįs prie G. Krapiko (iš Kretingos), tai tuojau gaus. Atrodo, kas čia tokio - apgynė savo komandos draugą. Tai ne, graikas to nesuprato ir išvarė A. Sabonį.

Nemėgsta graikų teisėjai mūsų krepšininkų. Kitaip nepaaiškinsi teisėjų sprendimo antrajame kėlinyje, kai A. Sabonis "išdūrė" vieną, antrą, trečią juodaodį, o ketvirtasis (ar tai Dreksleris, ar tai Barklis) pašoko ir sudavė ranka mūsų Arvydui į veidą. Turėjo būti tyčinė pražanga. Nežinai taisyklių - eik maudytis. Graiko švilpukas tyli, brazilo jam pritaria. Turbūt negalima dažnai švilpti - tada amerikonai visi uždirba milijonus. Gali prikulti teisėją, o po to ir teismo išlaidas sumokėti - šiaip, juokais.

Antrasis kėlinys parodė, kad mūsų krepšininkai neklausė V. Garasto, o Karnišovas net fotografavo rungtynes nuo atsarginių žaidėjo suolelio. Jis ten, Amerikoje, universitete mokosi ir po pamokų lanko fotobūrelį. Galės parvažiavęs būrelio draugams pasigirti. Gerų kadrų padaryta.

Tuo metu žaidėjai, palaikomi AT pirmininko, jo žmonos bei dalies žiūrovų, grūmėsi po abiem krepšiais tikrai nesėkmingai, todėl "prapilta" 127:76. Nieko tokio!"

Kaip žaisti krepšinį

Taigi, Edo Vaičkaus rekomendacijos mūsų krepšininkams - ne tik tų laikų, bet ir dabartiniams:

1. Reikia visada klausyti trenerio.

2. Nekreipti dėmesio į besišypsančius veidus ant varžovų suolelio, o jeigu jau įkyrėjo galutinai, parodyti tarptautinį kumščio-piršto ženklą, po kurio, ypač Amerikoje, veido išraiška kaipmat pasikeičia.

3. Lietuvi, jeigu kerti amerikonui per ranką, tai kirsk taip, kad jis po to nebeįmestų.

4. Lietuvi, gindamasis prisimink, kad prieš keletą dešimčių metų Lietuva suomiams leido pelnyti tik 7 taškus.

5. Lietuvi, per rungtynes su NVS reikia turėti tvirtą valstybinį požiūrį į Kazachijos ir Ukrainos politiką (V. Tichonenką ir A. Volkovą), latviai patys susipras.

6. Lietuvi, be bronzos medalių į Tėvynę negrįžk - AT pirmininko ir jo žmonos palankumas tau nepadės.

7. Lietuvi, tu turi žinoti, jog amerikiečiams labai pasisekė, ir 51 taško skirtumas tarp mūsų krepšinio mokyklų yra labai nežymus.

Romo auksas

Būdama Barselonoje, mūsų rinktinė, atrodo, gaudavo šviežią "Vakarų ekspreso" numerį, ir į Vaičkaus rekomendacijas atsižvelgė. Kovoje dėl trečiosios vietos jie, tiesa, gana kuklia persvara (82:78) įveikė NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos, arba buvusių kitų Sovietų Sąjungos respublikų) rinktinę.

Kaip bus šiemet Izraelyje, Rumunijoje, Suomijoje ir Turkijoje, pažiūrėsime. O štai toje pačioje 1992-ųjų Barselonoje buvo kuo džiaugtis ir be mūsų krepšininkų bronzos - olimpinį auksą iškovojo Romas Ubartas, diską nusviedęs 65,12 m.

Jo triumfą per televizorių nelabai toli nuo Klaipėdos, Juknaičiuose, stebėjo ten gyvenantys lengvaatlečio tėvai Aldona ir Jonas.

"Sveikino juos kaimynai, giminės, apylinkės valdžia, o Jonas Ubartas, šeštadienį anksčiau nei įprasta grįžęs iš Šilutės turgaus, atsipūtė: "Net ranka nuo sveikinimų paskaudo. Pabėgau..." - skaitytojams pranešė pasidžiaugti Romo sėkme į Juknaičius atvykę VE reporteriai.

Štai ką jiems papasakojo olimpiečio tėvai: "Gimė ilgas. Žiūrėjau ir stebėjausi: jergau, koks negražus, šitoks didelis. Septynių mėnesių nuvežiau į vaikų konsultaciją. Svėrė 14 kg 800 gramų. Gydytojai už galvos susiėmė, uždraudė vaikui pieno duoti, prisakė maitinti bulvių nuoviru.

Važiavome į Šilutę. Romui buvo treji ar ketveri metukai. O kontrolierė prašo bilieto! "Gerai, mamyte, - sako, - aš patikėsiu, bet vežiokis vaiko metrikus, kita nepatikės.

Jei kas nors labai nepatikdavo, tai vieną seserį vadino Šnile, kitą - Tručyzna.

Labai valgus mažas buvo. Prieš grįžtant iš mokyklos, pritarkuodavau morkų, bet pirmiausiai ieškodavo pieno ir išgerdavo pusę litro, litrą.

Nespėdavom pirkti batų: net padai būdavo nudaužyti, nebebūdavo ko prikalti. Ar keliu eidamas, ar kieme, nepraeis, būdavo, kokio akmens ar grumsto nepaspyręs..."

1975-aisiais, būdamas 15-mečiu, vieną dieną Romas tėvams pranešė, kad jau kitą dieną, iki pusės pirmos, turi būti Panevėžyje, sporto mokykloje-internate.

"Tada mašinos neturėjom. Ryte nuėjom pas tokį žmogelį, susitarėm, davė mašiną ir nuvažiavom laimingai. Įstojo. O aš visą kelią iš Panevėžio verkiau. Toks lėtas Romas buvo, bijojau, kad nuskriaus", - prisiminė 2 m 2 cm ūgio galiūno mama.

Tokie tad olimpiniai 25 metų senumo reikalai...