"Vakarų ekspresas". 1992 06 20 ir 23

Ar kada nors gyvenote bendrabutyje? O ar bent įsivaizduojate, kas tai yra?

Pasakysime taip: bendrabutis yra blogis. Absoliutus blogis. Priešingai gali tvirtinti tik tie, kuriems per 50 sovietinės okupacijos metų įdiegtos kalėjimo taisyklėmis paremtos "vertybės" iš smegenų neišsivėdino iki šiol.

Bet ką daryti, jei bendrabutis - tavo vienintelė viltis turėti nors kelis kvadratinius metrus nuosavo stogo virš galvos? Stogo, pro kurį bėga vanduo...

Jei vis dar manote, kad bendrabutis su visiems gyventojams bendra virtuve ir bendrais dušais, bendrais tarakonais ir bendromis žiurkėmis yra gerai, susipažinkite su "Vakarų ekspreso" reportažu iš 7-osios laivų remonto įmonės ir "Baltijos" laivų statyklos bendrabučio Mokyklos g. 23.

"Ar įsivaizduojat, kad žmonės tualete tupi su skėčiais? Bakeliai neveikia, todėl atsineši kibirą vandens. Tualetų durys tokios žemos, kad lendi trilinkas. O užsikemša kanalizacija, ir - ekskrementų Venecija. Į dušą, įrengtą rūsy, eina pasišviesdami žibintuvėliu, nugarom ramsto byrančias plyteles, tad savaitgaliais eina kolektyviai.

Virtuvėse, kur prieštvaninės dujinės viryklės, moterys kartais šeimininkauja pasišviesdamos grabnyčiom (nuo drėgmės sugenda laidai, o kai prikiši prie sienos pirštą - trenkia), avėdamos kaliošais. Kriauklėj 3 aukšte staiga sukyla riebalai, vanduo ir paplavos, ir prasideda Sizifo darbai...

Lubos šlykščiai apvarvėjusios ir visur pilna musyčių, žiurkių, sako, ir gyvatukų. Juokiatės? Motinos verkia kruvinom ašarom. Vaikeliai serga, nes pro kiauras kaip rėtis balkonų duris, kai kur neįstiklintas, langų plyšius stūgauja vėjai. Žiemą mažyliai koridoriuje džiaugiasi tikra ledo čiuožykla! Grindys visur išpuvusios, eini ir supiesi, todėl duobes lopo skarda. Smarvė nepakeliama - vampyrų buveinė. Ant sienų gali grybauti."

Gal užteks šiam kartui...

Rusai traukėsi

Buvo ir gerų naujienų. Iš Lietuvos (ir iš mūsų pajūrio) pajudėjo sovietinės, tiksliau, Rusijos kariuomenės daliniai. Klaipėdos krašto apskrities komendantas Cirilis Norkus pokalbyje su žurnalistais apsidžiaugė, jog per vieną savaitę Lietuvos kariškiai perėmė net du rusų armijos karinius miestelius.

"Lietuvos pakrančių apsaugos rinktinė ir aerouosto apsaugos kuopa įsikūrė buvusioje karinio dalinio Nr. 90540 bazėje priešais Palangą. Susigrąžinta 150 ha gražios pajūrio žemės. Norėtųsi pasidžiaugti, kad objektas perduotas tvarkingai, todėl pakrančių apsaugos rinktinė tą pačią dieną ir įsikūrė miestelio kareivinėse.

Sąlygos geros: yra virtuvė, šaudykla, futbolo aikštė. Čia pat tarnybos postai - tik 500 metrų iki aerouosto, šiek tiek tolėliau iki Šventosios ir Būtingės postų. Tad mūsų pasieniečiai gavo pirmąją normalią bazę, kurioje galės tinkamai ruoštis tarnybai. Vienintelė bėda - kurį laiką kariniame miestelyje gyvens 13 svetimos armijos kariškių šeimų.

Penktadienį baigėme perimti svarbesnį karinį objektą. Lietuvos jurisdikcijon perėjo Šiaurės Vakarų grupės priešlėktuvinės gynybos poligonas Nemirsetoje. 15 kilometrų jūros pakrantės ruožo, 1 339 ha pušynų. Nemirsetos kareivinėse jau įsikūrė Uosto apsaugos batalionas, o netolimoje ateityje čia bazuosis ir greitojo reagavimo batalionas. Čia sąlygos taip pat geros, tereikia įrengti valgyklą, ir Nemirsetos karinėje bazėje galima bus netgi žiemoti.

Tikimės, kad ateityje armija trauksis dar sparčiau, juolab kad paskirtas konkretus asmuo, atsakingas už priešlėktuvinės gynybos sistemos visų karinių miestelių perdavimą Lietuvos jurisdikcijon. <...> Numatyta, kad iki šių metų rugsėjo 1 dienos bus perimti šie kariniai miesteliai: Kairių priešlėktuvinės gynybos poligone (3 km nuo Vakarų laivų remonto įmonės) - Klaipėdos apskrityje, Šilutės rajone - priešlėktuvinės gynybos raketinių divizionų bazėje Vilkyčiuose ir Užliekniuose (raketos jau išvežtos), paskutinis bus perduotas Kalotės priešlėktuvinės gynybos poligonas (Karklininkų kaime, 7 km nuo Klaipėdos). Tad rudenį svetimos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos bazės jau nebedarkys pajūrio kraštovaizdžio", - džiaugėsi komendantas.

Nusukti kukuliai

Kita vertus, sovietai ėjo lauk iš Lietuvos, bet čia liko jų atsinešta kolektyvizacija dvokianti gyvenimo moralė. Dar 1927 metais parašytame genialiame romane "12 kėdžių" nupieštą 2-ųjų Stargorodo socialinio aprūpinimo namų ūkvedžio Aleksandro Jakovlevičiaus Alcheno paveikslą 1992-ųjų Klaipėdoje galėjai sutikti kone kiekvienoje visuomeninio maitinimo įstaigoje.

Tą įrodė policijos ir "Vakarų ekspreso" žurnalistų surengtas reidas miesto valgyklose ir kavinėse. Svėrė jie nusipirktus patiekalus ir vienaip, ir kitaip, o svarstyklės vis rodė trūkumą.

"Keliolika gramų buvo mažesni ir kiaulienos kukuliai. Atrodytų, ką čia reiškia tie keli gramai. Nuo jų gi neprivalgysi. Tačiau kai pasvėrėme visus iškeptus ir pardavimui padėtus 103 kukulius (51,5 porcijos), skaičiai buvo įspūdingesni. Pagal svorį trūko 6 porcijų už 64 rublius 55 kapeikas.

Kukulius išvakarėse kepė virėja Vincenta Jarmolčik. Ji tą dieną nedirbo, todėl mums taip ir neteko pasiteirauti, kaip ji įsigudrina visus kukulius iškepti beveik vienodo svorio, tačiau nuo kiekvieno nusukdama po keliolika gramų. Iš viso buvo iškepta 70 porcijų kukulių. Štai ir paskaičiuokite, kiek rublių už nesamą maistą sumokėjo tą dieną "Inkare" valgę žmonės", - vieną iš daugelio pavyzdžių pateikė laikraštis.

Jums irgi atrodo keista, ką reiškia tie keli gramai? Gal tada jums laikas į Rusiją. Ten jus supras...

Keltu į Klaipėdą...

Sovietinis požiūris į klientus tais laikais tebevešėjo visose be išimties gyvenimo srityse, tačiau aptarnavimo sferoje buvo akivaizdus kaip niekur. Štai ką laiške redakcijai parašė keltu "Kaunas" iš Mukrano į Klaipėdą plaukę žmonės:

"Kajutėse neradome stiklinių, muilo, tualetinio popieriaus. Paprašius aptarnaujančio personalo tualetinio popieriaus atsakė, kad neturi. Po to dar teko prašyti keturis kartus, kol atsirado.

Atėjus į valgyklą per pavakarius ir per vakarienę, keleivius bufetininkė vis ragino: "Greičiau valgykit!", nors mes buvome tik atėję. Pabandžius paklausti, kodėl toks skubotumas, išgirdome atsakymą, kad mes ne vokiečiai. Iš to išeina, kad mes antros rūšies žmonės.

Vėliau paprašėme iškviesti kapitoną, bet gavom atsakymą: "Ieškokite patys." Netrukus tarpdury pasirodė kapitonas ir net neužėjęs į valgyklos saloną nemandagiai rusų kalba pradėjo grasinti, kad būsime išbraukti iš sąrašų ir galėsime važinėti per Lenkiją. O vieną keleivį iš mūsų asmeniškai įžeidė sakydamas: "Su tokia fizionomija kąsnis burnoje neužstrigs."

Priminsime, kad kelionė vienam žmogui tuo keltu kainavo 180 Vokietijos markių.