"Vakarų ekspresas". 1992 01 09, 10 ir 11

"Ar gali moteris, kurios ankstesnis vardas buvo Memel, šiandien vadintis Klaipėda, o gal amžinai toji moteris - Memel. Būtent toks klausimas iškyla memelenderiams, kuriems laikas gimtinėje sustojo.

Klaipėda yra svetima. Ji svetima, skurdi, aitri. Be jokios egzotikos, kuri galėtų patraukti. Plyna, nuogutė svetimybė. Miestas prie Baltijos jūros, į kurios sūrumas įsilieja gėlas Kuršių marių vanduo. Imponuojančiai ilgas uostas, tiesios senamiesčio gatvelės. Kuo senesnis namas, tuo geriau atrodo. Tai - restauratorių nuopelnas.

Klaipėda vadinama švariausiu Lietuvos miestu. Čia nepamatysi uostui būdingo palaido gyvenimo, apleisto uosto kvartalo. Klaipėdoje viskas realu, nėra nieko nesuprantamo, nieko paslaptingo. Tačiau ji lieka svetima. Klaipėda svetimesnė už kitus Rytų Europos miestus, nuo kurių persipynusių kultūrų maišaties taip lengva ir malonu pasiklysti. Klaipėda - tai miestas be nežinomybės, be jokių senovės kvapų, be vilionių, lengvabūdiškumo, be linkių, be praeinamų namų ir paslaptingų kiemų, kaip Krokuvoje, Prahoje ar Budapešte. Net Vilnius, palyginti su Klaipėda - tai miestas-džiunglės: lietuvių sostinė, prisotinta lenkų katalikybės, žydų bei rusų ortodoksų dvasios.

Klaipėda neturi žavesio. Ji mums nuobodi. Gal tai jau šiaurė? Tačiau šiaurė irgi gali būti žavi. O gal tai lietuviška, baltiška sausuma, kuri susidarė per šimtmečių ginčus, išlikusi kaip kontrastas slaviškam aistringumui. Galbūt dar ir su senovės prūsų liekanomis? Galbūt. <...>

Klaipėda yra proletarinė. Darbininkų miestas. Per šito miesto gyvenimą eina gilus plyšys. Klaipėdoje gyvena jauni žmonės: vidutinis amžius - 33 metai. Nė vienas čia negyvenęs ilgiau negu 46-erius metus. Miestas norėtų tą plyšį užklijuoti."

Beje, E. Lakner straipsnį 1991-aisiais VE pristatė su tam tikru perspėjimu: "Mūsų skaitytoją gali šiek tiek šokiruoti jos neįprastas požiūris į Klaipėdą ir jos žmones. Tačiau jis padės mums geriau suprasti pačius save, pažvelgti į save iš šalies."

Šokiruoti? Na, vargu ar vokietės žurnalistės straipsnis galėjo šokiruoti to meto klaipėdiečius. O gal? Gal mes tikrai labai įsižeidžiame, kai mums parodo veidrodį? Kai pasako nemalonius žodžius tuomet, kai tikimės gražių?

Tokiu atveju perskaitę kitas dvi, beje, visai šalia E. Lakner įspūdžių išspausdintas Ivonos Žiemytės ir Arūno Marčausko publikacijas VE skaitytojai turėjo mažų mažiausiai paklaikti. Palyginti su jomis, viešnios iš Vokietijos nuomonė atrodė absoliučiai nekalta.

"Žinot, kokios spalvos tos moters akys? Raudonos. Nemačiau, kad ji neverktų. Užklupau rakinant lauko tualeto duris: padvelkė lavoninės šalčiu. Virtuvėje, kur vonia, ne ką šilčiau. Ir visur - nuo drėgmės trūnijančios sienos, neveikiantis televizorius, Klaipėdos centre.

Donatas guli ties kalėdine eglute, suspaudęs kumštuku skaudančią krūtinę, laikas nuo laiko išspjaunantis skreplį. Alerginis bronchitas, astma. Serga nuo rugsėjo pirmos. O tikriau - nuo pat kūdikystės. Kaip ir jo brolis Marius. Motinai valdininkai, pačiupinėję medikų pažymas, ramiai paaiškino: "Mieste tokių tūkstančiai. Butą gausi po kokių 20 metų", - vienišos motinos šeimą skaitytojams pristatė I. Žiemytė.

Na, o A. Marčauskas susipažino su nuolatiniu pankų, metalistų, depešistų ir kitų neformalų pamėgtos "Teatrabario" kavinės lankytoju Ruslanu. 5 metukų amžiaus to paties senamiesčio gyventoju.

"Dažnas šašlykinės - "Teatrabario" - kavos gėrikas mielai pavaišina Ruslaną ledais ar pyragaičiu, ar paprasčiausiai duoda skambančiųjų. Už tai Ruslanas atsilygina savo kuratoriams pademonstruodamas anglų kalbos žinias - jis pasiunčia kokiai gražuolei madingą keiksmą: "Fuck you!"

Rūkiau kavinės fojė. Priėjo Ruslanas, aprėdytas vis tais pačiais purvinais apdarais. "Duok degtukų", - paprašo jis. Paėmęs degtukų, Ruslanas prisidega nuo mano cigaretės, iš kišenės išsitraukia nuorūką ir užsirūko.

- Dar duosi degtukų? - kiek parūkęs paklausė.

- Kam?

- Eisiu šiukšlių deginti.

- Ar būtina?

- Aha... nueisiu, pasiimsiu bulvę, pasismeigsiu ją ant adatos ir išsikepsiu.

Viskas... Viskas? Viskas.

"Ar verta apie tai rašyti? Ar tu manai, kad rašydamas jam padėsi?" - paklausė manęs bičiulis.

Nemanau. Ir nemanau, kad čia galėtų būti kokia nors išeitis. Ir nedarau jokių išvadų. Ir neklykiu apie tai iš kokios idiotiškos "patriotų" tribūnos.

Bet tvirtinu, kad šitie ruslanai ir kiti panašūs vaikai yra pasmerkti. Ir, jeigu negalite, ponai ir ponaičiai, panelės ir panelytės, nupirkti jiems sočių pietų, nors sau nusipirkite ką nors. Pavyzdžiui, pigių prezervatyvų, kad svaigi sekso valandėlė sekmadienio rytą netaptų pradžia dar vienai kenčiančiai būtybei."

Uždavinys pabaigai. Ką būtų apie Klaipėdą parašiusi E. Lakner, jei būtų aplankiusi Ivonos aprašomą šeimą ar gatvėje sutikusi Ruslaną, kuris vietoje pasisveikinimo mesteltų: "Fuck you"?