"Vakarų ekspresas". 1991 11 26

Kartu su Fredžiu Merkuriu muzikos istorijoje baigėsi tam tikras skirsnis. Ir prasidėjo kitas.

Iki tol roko muzikantų mirties priežastys buvo visiškai rokenrolinės - narkotikų perdozavimas ar užspringimas savo paties vėmalais. Aišku, po didelio kiekio alkoholio. Kartais kartu su narkotikais.

Mirus F. Merkuriui pasaulis suprato - AIDS gali paliesti bet kurį žmogų, nepriklausomai nei nuo jo statuso visuomenėje, nei nuo sąskaitos dydžio banke.

Tačiau 1991-ųjų klaipėdiečiams (na, bent daugumai) kelios VE eilutės apie unikalaus balso 45 metų amžiaus homoseksualo, kilusio iš Zanzibaro sultonato mirtį, įspūdžio nepadarė. Jų galvos skausmas buvo vietinio masto. Kur gauti šviežios mėsos. Kur įsipilti kuro. Kaip neapiplėštam ar neišprievartautai grįžti namo. Kam parduoti nereikalingą vestuvinę suknelę ir prisidėti prie skurdaus biudžeto.

Gyvenimas mieste buvo juodas-baltas. Prie maisto prekių parduotuvių VE pakalbinti pirkėjai sakė eilėse praleidžiantys po kelias valandas. Įtūžę profsąjungų aktyvistai antrą kartą per savo karjerą Klaipėdoje apsilankiusio premjero Gedimino Vagnoriaus reikalavo pinigų. Beveik neribotai (pilnas bakas plius vienas kanistras) prisipilti benzino buvo galima tik dviejose degalinėse mieste (Nr. 17, prie "Sendvario", ir Nr. 80, Žvejybos uosto rajone) ir tik komercinėmis kainomis, kitos degalinės pardavinėjo kurą tik po 20 litrų asmeniui, tik tris dienas per savaitę ir tik už bendruosius talonus.

Neišlaikė net policininkų nervai. 3-iojo policijos komisariato viršininkas Nikolajus Akimovas viešai pagrasino rašysiantis atsistatydinimo raportą: "Man atsibodo kova su vėjo malūnais." Jį užkniso tragiška materialinė policijos bazė. Ir įstatymų kvailumas.

"Esame priversti manyti, kad kažkas sąmoningai trukdo policijai dirbti, visaip stengiasi ją diskredituoti", - antrino komisaro pavaduotojas Rimantas Ramanauskas.

"Štai argumentai. Ministrų taryba priima nutarimus, kurie prieštarauja Baudžiamojo kodekso straipsniams, ir niekam nerūpi, kaip tai suderinti. Policininkas atsiduria tarp žemės ir dangaus: Baudžiamasis kodeksas, t. y. įstatymas, draudžia, Ministrų tarybos nutarimas leidžia - kuriam paklusti?

Pereikim prie Klaipėdos: nuo 1991 metų balandžio 1 d. mieste turi pradėti veikti nuovados. Bet Savivaldybė net nepasistengė priimti sprendimo iškeldinti iš nuovadoms skirtų patalpų kitų įstaigų darbuotojų. Iki šiol nuovadoms yra paskirta... šimtas rašomųjų stalų. Ir tie patys tik popieriniai", - situaciją dėstė VE.

Ir pridėjo: "Dabar visiems sunku, reikia pakentėti - girdim iš valdžios vyrų, kartais ir vienas kitą paguodžiam. Bet, gerbiamieji, su nusikaltėliais juokai menki. Reikia pagaliau suprasti, kad automobiliai, kompiuteriai, spec. technika reikalinga ne tiek policininkams, kiek mums patiems. Nes kai išsipildys N. Akimovo žodžiai ir mes bijosime išeiti į gatvę, ką nors suprasti bus jau vėlu."

O straipsnį baigė tokiu pavyzdžiu: Klaipėdoje atskleidžiama apie 30 proc. nusikaltimų, Šilalės rajone - 75 proc.

"Kuo gi Šilalės policininkai geresni už kitus, o gal to rajono nemėgsta nusikaltėliai? Nieko panašaus, tiesiog rajono valdžia sugebėjo policijai sudaryti normalias darbo sąlygas: paskyrė 10 automobilių, kiekvienam policininkui davė butą, du butus paliko rezerve, tiems, kurie dar įsidarbins ateityje. Va tau ir 75 procentai", - išvadą padarė žurnalistai.

Beje, N. Akimovas taip ir neįvykdė savo pažado. Jis liko policijoje, nemažai laiko vadovavo uostamiesčio Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, buvo ir 1-ojo, ir 4-ojo policijos komisariato viršininku, ir Jūrų uosto policijos skyriaus viršininku. Vėliau išėjo į pensiją.

Tarnybą policijoje vėliau tęsė ir R. Ramanauskas, 1997-aisiais net paskirtas Kauno policijos vyr. komisaro pavaduotoju, vadovavo šio miesto Kriminalinei policijai. Tiesa, vėliau apgaulės būdu priverstas išeiti iš darbo.

Gal tai ir jų nuopelnas, kad dabar išeiti į gatvę nebijome. Nors, tiesą pasakius, galėtų būti ir saugiau...