"Vakarų ekspresas". 1991 09 17

Maža to - pranešta, kad 1992 metais toks laikraštis pasieks visus prenumeratorius.

"Tuos, kurie neužsiprenumeruos "Vakarų ekspreso", turime nuliūdinti - spaudos kioskuose šių 16-os puslapių bus nedaug. Jeigu jums pasiseks nusipirkti laikraštį, mokėti už jį teks gana brangiai", - tiesiai šviesiai pareiškė redaktorius.

Neaišku, ar ta pačia gimtadienio proga, ar ne, tačiau laikraštis žengė dar vieną drąsų žingsnį - šiek tiek praskleidė šydą, kuris gaubė vieną paslaptingiausių redakcijos asmenybių, Edą Vaičkų.

Ne, jo tikrosios pavardės nepaskelbė (nors, atrodo, 87 proc. skaitytojų manė, kad Edas Vaičkus yra realus žmogus), tačiau pačiame pirmame puslapyje išspausdino nuotraukas iš jo gyvenimo laikotarpio, sovietų armijos gretose praleisto Afganistane.

Vienoje iš nuotraukų Vaičkus įamžintas gulintis lovoje ir rūkantis kanapes (šalia kabo AK47), kitoje jis kabina bombas po sovietinio karinio lėktuvo sparnais. Taigi, norintieji sužinoti, kas iš tiesų yra Č.E.V. (arba tiesiog Čevas), galėjo pabandyti atpažinti. Bet tą padarė nedaugelis - skaitytojai ir toliau manė, Edas Vaičkus tiesiog yra Edas Vaičkus.

Panašu, kad net Klaipėdos dramos teatro vadovai, įniršę dėl naujus spektaklius VE puslapiuose nuolat sudirbdavusio ir teatro užkulisius aprašinėjusio (laikraštyje, ne ant sienų) Vaičkaus, nesuvokė, kad nuotraukose matomas žmogus yra... jų teatro scenos darbuotojas.

Gali būti, kad net ir dabar yra žmonių, nežinančių, kas iš tiesų yra (tiksliau, buvo) Edas Vaičkus. Tokiems teks palaukti dar metus kitus, kol šios 25 metų senumo "Vakarų ekspreso" apžvalgos autoriai prieis prie laikraščio numerių, kur jau skelbiama tikroji Čevo pavardė ir vardas.

O kol jo tapatybė dar nebuvo iki galo atskleista, Edas Vaičkus rašė įvairias blevyzgas. Arba ir rimtesnius straipsnius. Pavyzdžiui, pabandė padaryti visų keturių tuo metu Klaipėdoje transliavusių vietinių televizijų recenziją.

Tiesą pasakius, vieną jis atmetė iškart - sovietmečio tinginystės tradicijas tebepuoselėjantį LTV korespondentų Klaipėdoje punktą, kuriam vadovavo toks Albertas Liukpetris.

"Nei Sausio 13-osios atgarsių Klaipėdoje, nei šio rugpjūčio įvykių, nei pagaliau informacijos apie IV pasaulio lietuvių sporto žaidynes mes nematėme. Ši televizijos kompanija arba saugojo savo videokamerą nuo įvykių, arba tiesiog demonstratyviai išeidavo atostogų (kaip atsitiko per IV PLSŽ). Ką gi, žemės ūkiui darbo rankos reikalingos. Gal ten vyrai save atras..." - išvadą padarė autorius.

Dar tais laikais buvo tokia kompanija "Tarava", kuri filmuoja "rimtus analitinius siužetus apie Klaipėdą, apie jos Žmogų". O šios kompanijos perspektyvoje, pasirodo, buvo ir meninio TV filmo kūrimas.

"Na, na, pažiūrėsim mes tą filmą. Ir, kaip visada tokiais atvejais būna, sukritikuosime. O gal ir ne. Meninius filmus statyti - ne juokas. Tam reikalinga gera, profesionali materialinė bazė. O ją įsigijo vagys, pavasarį neribotam laikui iš "Taravos" pasiskolinę 90 000 rb vertės aparatūrą", - nelinksmas kompanijos dienas aprašė E. Vaičkus.

Klaipėdoje buvo ir televizija, pasivadinusi municipaline, turėjusi "labai nereikšmingą eterio laiką ir jį naudojusi neišradingai": "Kaip pasakė mūsų miestelėnas poetas Konstantinas: "Neprofesionalu, visiškas marazmas. Municipalinė TV numirs pati." Reikia šiek tiek palaukti."

Pro šalį Vaičkus neprašovė - dar kiek patrūkčiojusi agonijoje, po kurio laiko Klaipėdos municipalinė TV iš tiesų užsilenkė. O štai išgyveno ir net savotišku monopolininku tapo "Balticum" televizija. Jos perspektyvas tais 1991-aisiais įžvelgė ir recenzijos autorius.

"Kuo patrauklus kanalas "Balticum"? Visų pirma, savo vinjetėmis. Jos gražios, išvaizdžios ir pakankamai kapitalistiškos. Tiesa, kai kur buvo per daug pasimėgauta techninėmis galimybėmis. Ir, be to, turint pusvalandį eterinio laiko, ar ne per didelė prabanga rodyti vinjetę 30-60 sekundžių?" - įžvalgių pastabų nepagailėjo pradedantis TV kritikas.

Ir atskleidė savo viziją, kaip turėtų atrodyti tikra miesto televizija: "Akinančio baltumo dantų šeimininkė - diktorė - kiekvienos valandos pradžioje duoda "ekspres" informaciją apie įvykius mieste, pasaulyje. O paskui kultūra, muzika, filmai, šventės, vėl trumpa informacija. Ir taip 28 valandas per parą. Et, bet taip nebūna!"

Panašu, jis buvo teisus: Klaipėdoje tokios televizijos taip ir neturime...