"Vakarų ekspresas". 1991 08 29 ir 31

Universiteto gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Teko kovoti dėl patalpų. Šiek tiek padėjo Vyriausybė. Pavyzdžiui, savo potvarkiu Nr. 468 Žemės ūkio ministerijai nurodė iki rugpjūčio 1 d. Klaipėdos universitetui neatlygintinai perduoti buvusios Klaipėdos žemės ūkio komercijos mokyklos pastatų kompleksą Sportininkų g. 13.

Potvarkyje buvo paminėtas pastatų kompleksas, o apie jame buvusį turtą neužsiminta nė žodžiu. Todėl minėtos mokyklos vadovai tai suprato kaip laisvę veikti savo nuožiūra. Ir, kaip išsiaiškino VE reporteriai, veikė, beje, gana aktyviai.

"ŽŪK'istai ir jų direktorius A. Kiguolis tai interpretavo savaip: "Minkštimas mūsų, o lukštai jūsų..." Ir ėmė neštis į užupį (kur senasis jų postas) visa, kas po ranka papuolė."

Visa tai matydamas tuometis KU Humanitarinių ir gamtos mokslų fakulteto dekanas Jonas Bukantis kone verkė: "Labiausiai piktina išvežimo būdas - drasko šviestuvus, suolus. Ardo visą valgyklos įrangą, nors tikrai žinau, kad turi savo. Išgabentą virtuvės įrangą ruošiasi parduoti kažkokiai privačiai firmai. Bendrabutyje irgi taip pat - visus gerus baldus išsiveža ir deda į sandėlius, o mums palieka tokį inventorių, kuriuo neįmanoma naudotis. Po to karto, kai bendrabučiuose jiems talkino sovietų armijos kareiviukai, ten dabar atrodo kaip po žemės drebėjimo."

Straipsnio autorius Arūnas Marčauskas (beje, studentas) padarė tokią išvadą: "Manau, kad ŽŪK'istai tėra tik keršto apimti šešėliai tikrų kovos ugnių, liepsnojusių prieš kurį laiką Vilniuje. Mat Lietuvos žemės ūkio ministerija, labai nenorėjusi prarasti pastatų komplekso Sportininkų g. 13, iš anksto įspėjo, kad panašus "kerštas" gali būti."

Tiesa, vėliau J. Bukantis, kaip tikras humanitaras ir inteligentas, išsigando savo žodžių ir atsiuntė VE redakcijai reikalavimą paneigti tą, ką jis pasakė reporteriui.

"Straipsnis prasilenkia su tiesa, nes dėl Žemės ūkio komercijos mokyklos inventoriaus pardavimo Klaipėdos universitetui su gerb. A. Kiguoliu seniai susitarta. Nestebina jauno žurnalisto noras pateikti savotišką sensaciją, tik pritrenkia savotiška faktų interpretacija", - pareiškė dekanas.

Įdomu, kaip galima "interpretuoti" diktofono įrašą? Tuo nusistebėjo ir A. Marčauskas.

"Tiesą pasakius, ir aš likau nustebintas ir pritrenktas gerbiamo J. Bukančio atmintimi. Rašydamas straipsnį aš rėmiausi diktofoniniu įrašu, o juk jo interpretuoti neįmanoma.

Naudodamasis proga noriu pasveikinti gerbiamą J. Bukantį su Klaipėdos universiteto pirmųjų mokslo metų pradžia. Ir tikiuosi, kad jūs su A. Kiguoliu sutariat tvirtai", - į krūmus dėjusiam fakulteto vadovui atrašė reporteris.

Detektyvas Maskolis

O štai dienraščio fotografas Kęstutis Maskolaitis išsitraukė rašiklį ir taip pat parašė straipsnį. Straipsnis buvo apie tai, kaip komunistų tvirtove vadintoje "Baltijos" laivų statykloje po nepavykusio pučo Maskvoje imta naikinti kažkokius dokumentus.

"Baltijos" laivų statykla spėjo pagarsėti ir užsirekomenduoti kaip Lietuvai priešingų jėgų bastionas. Nors perversmas parodė, kas yra kas, ne visos paslaptys jau įmintos. Ar spėsime išgelbėti jas, dingstančias laužuose, popieriaus smulkinimo aparatuose? Jie skuba, nes bijo..."

K. Maskolaitis pabandė ieškoti dingusių dokumentų. Aišku, niekas įleisti fotoreporterio į įmonės teritoriją nesirengė. Bet Maskolis nebūtų Maskolis, jei... Žodžiu, jis įsiprašė į statyklon važiuojančio sunkvežimio kabiną ir joje pasislėpė.

Tiesa, įmonės viduje sekėsi nekaip. Patekęs į buvusio statyklos direktoriaus Georgijaus Kruko katerį "Škval", kuriuo, kaip spėta, ir galėjo būti gabenami paslaptingieji popieriai, ten rado tik "įrangą" baliui - įvairaus "kalibro" stikliukus, stalo įrankius, keletą butelių alkoholinių gėrimų.

Seklio misija baigėsi apsaugai pamačius K. Maskolaitį ir palydėjus iki vartų. Nors dar prieš tai fotoreporteris sugebėjo sužinoti, kad katerio, tiesa, kito, reisas tikrai buvęs, tačiau kur jis plaukęs ir ką gabenęs, niekas nežinojo. Ir dar paaiškėjo kitas faktas.

"Dvi dienas prieš pučą Sovietų Sąjungoje kai kurie buvusio direktoriaus pavaldiniai, artimiausias G. Kruko draugas, transporto cecho viršininkas Stanislovas Mikalauskas ir... OMON'o "komandosai" linksminosi 19-ojo cecho suomiškoje pirtelėje. O dvi pirmąsias perversmo naktis iš tos pačios pirtelės išeinantį gamyklos darbuotojai matydavo... patį karinį komendantą Ivaną Černychą. Jau gerokai "linksmą". Puota maro metu?" - retoriškai (nors tokio žodžio net nežinojo) savo istorijoje paklausė Maskolis.

Komisijos turtui perimti

Galima neabejoti, jog įvairius dokumentus tomis dienomis naikino visos komunistinės žiurkės, supratusios, kad žlugus pučui neišvengiamai teks bėgti iš skęstančio SSSR laivo. Tas buvo daroma ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) kabinetuose bei rūsiuose. Vyriausybė bandė tam užkirsti kelią.

"Į miesto Valdybą atsiųsta Vyriausybės patvirtinta instrukcija, kuria privaloma vadovautis inventorizuojant Valstybės saugumo komiteto patalpas. Tam tikslui sudaryta komisija, jos vadovu Klaipėdoje paskirtas Aukščiausios Tarybos deputatas Petras Giniotas", - rašoma viename tų dienų VE numeryje.

Be to, Klaipėdoje buvo sudaryta speciali komisija ir promaskvietiškos Lietuvos komunistų partijos (SSKP) turto paėmimui. Jai vadovauti pavesta miesto vicemerui Benediktui Petrauskui.

Apie Eduardą

Tuomet dar beveik niekam (išskyrus gimines ir draugus) nežinomas žurnalistikos studentas Nerijus Kesminas pakalbino klaipėdietį plaukiką Eduardą Klimentjevą, 50 ir 100 metrų plaukimo krūtine Lietuvos rekordininką.

Šis svajojo startuoti Barselonos olimpiadoje (dėl to net atsisakė kontraktų su Ispanijos ir Šiaurės Airijos klubais), tačiau pagrindinis pokalbio motyvas buvo toks - išgyventi sportininkams labai sunku.

"Po varžybų Monte Karle aplankiau draugą, prancūzų plaukiką, kurio rezultatai - kiek žemesni negu mano. Paviešėjau erdviuose jo namuose, apžiūrėjau du asmeninius automobilius. Desertui paskraidėme jo nuosavu dviviečiu lėktuvu. Visa tai - koledžo dovanos sportininkui. O pas mus iš sporto nepragyvensi", - pasiguodė plaukikas.

Internete nėra žinių, kaip susiklostė E. Klimentjevo karjera sporte. Tik į paieškos laukelį įvedus jo vardą bei pavardę aptinkame dvi liūdnas istorijas. Pirma apie tai, kad "Eduardas Klimentjevas 2014-11-26, apie 13.30 val., parduotuvėje "Rimi Lietuva", adresu Taikos pr. 101, Klaipėdoje, praėjo po atsiskaitymo kasas nesumokėjęs už prekę, kurios vertė 8,99 Lt." Už tai po mėnesio Klaipėdos miesto apylinkės teismas jam skyrė 300 litų baudą.

O štai viena Ilinojaus (JAV) valstijos naujienų svetainė rašo, kad tų pačių 2014-ųjų rugpjūtį 47 metų amžiaus Eduardas Klimentjevas, gyvenantis Ouk Bruke, Romeovilio policijos departamento pareigūnų buvo suimtas už vairavimą išgėrus, alkoholio gabenimą automobilyje ir vengimą sumažinti greitį siekiant išvengti avarijos.

Norisi tikėti, kad tai - ne mūsų rekordininkas ir jo išsvajotasis prabangus gyvenimas.

Apie karvę Žanetą

O pabaigoje - Edo Vaičkaus priminta viena baisi istorija. Tai - kūrinys, galintis drąsiai būti vienoje knygų lentynoje su Jono Biliūno "Kliudžiau", Adolfo Šapokos "Lietuvos istorija" ir 1995-1996 metų Klaipėdos apskrities gyventojų telefonų knyga.

"Šiandien, rugpjūčio 29 dieną, sueina lygiai dešimt metų, kaip Raseinių rajono Kalnujų apylinkės Trakinių kaime buvo mirtinai sukandžiota karvė. Karvę sukandžiojo uodai.

Karvė Žaneta buvo padykusi, todėl, pakramčiusi gaivios vasarvidžio nakties žolės, mėgdavo šokinėti per vielinę tvorą. Ir štai vieną kartą Žaneta per daug prisivalgė rasotos žolės, todėl jai išpūtė pilvą. Bet Žaneta, nors ir su išpūstu pilvu, vis tiek šoko per tvorą. Deja, užkliuvo uodega (tai kiekvienos save nors kiek gerbiančios karvės puošmena), ir uodegai neliko nieko kito, kaip ištrūkti iš po Žanetos užpakalio. <...>

Tai buvo karvės tragiško likimo pradžia. Sužinoję apie karvę be uodegos, į Trakinių ganyklas suskrido visi Vadžgirio ir Šimkaičių uodai. Ir jausdami, kad niekas jiems į galvas nesuduos uodega, negyvai sukandžiojo Žanetą. Vežant karvę į veterinarijos punktą Raseiniuose ji mirė. Mirė kančiose."