"Vakarų ekspresas". 1991 08 13

Gal todėl ir nieko nuostabaus, kad toks monstras kaip "Lietuvos geležinkeliai" dabar jau atvirai vadinamas valstybe valstybėje. Natūralu, kad, paveldėjus neįtikimai painią struktūrą iš sovietmečio, per ketvirtį amžiaus sunku viską pakeisti. O gal taip tiesiog patogiau? Ir kai kam naudingiau?

Bet grįžkime į 1991-uosius, kurių viena "puošmenų" Klaipėdoje buvo būtent geležinkelio stotis. Tiksliau, Šiaulių pakrovimo-iškrovimo ruožo Klaipėdos aikštelė, kurios bėdos, kaip teisingai pastebėjo "Vakarų ekspresas", užkoduotos jau pavadinime.

Darbuotojų prašymai keliaudavo iš vieno miesto į kitą ir atgal, tačiau niekas nesikeitė. Na, tiksliau, keitėsi - pabėgiai puvo vis labiau, grasindami bet kada nuversti jais važinėjantį 40 tonų svorio "ožinį" kraną. Baimindamiesi dėl savo saugumo kranininkai net buvo savaitei paskelbę streiką.

"Susidaro paradoksali situacija - kranas priklauso Šiauliams, o štai bėgiai ir aikštelė, kur kraunami konteineriai - Klaipėdos geležinkelio stočiai", - stebėjosi laikraštis.

Bet tai ne viskas - saugiam eismui toje "aikštelėje" trukdė nežinia kieno atstumti sulūžę vagonai, sukrauti betono stulpai. Apgailėtinos buvo buitinės sąlygos darbininkams.

"Katilinėje, kurioje šildomas vanduo, iš dviejų 1967 metų gamybos krosnių dirba tik viena, vandens šildytuvas prakiuręs, o kai palyja, persirengimo kambariuose nereikia dušų - vanduo čiurkšlėmis bėga nuo lubų.

Ne ką geriau gyvena ir meistrai. Meistro kabinete kaip po žemės drebėjimo - stalas vos ne 45 laipsnių kampu pasviręs, mat grindys įlinkusios. Panašiai kaip tie bėgiai. Nuvirs kranas, įgrius grindys kartu su meistru. Kas tuomet kraus vagonus?" - klausė žurnalistai.

Tiesą pasakius, panašus varganas vaizdas buvo ir kitose srityse. Na, kad ir sporte. Pabendravęs su klaipėdiečiu tenisininku Rolandu Muraška tuomet dar žurnalistikos praktikantas Nerijus Kesminas padarė išvadą, kad sportininkų gyvenimas irgi nėra lengvas.

Jaunių turnyre Olandijoje R. Muraška užėmė 5-ąją vietą. Neblogai, bet galėjo būti ir geriau. Koją pakišo fizinis nuovargis: "Tenisininkas kartu su treneriu Romu Revutu prieš tai tris paras praleido... automobilyje. Juk reikėjo kaip nors nusigauti iki tos Olandijos."

"Rolandas - stipriausias tenisininkas Lietuvoje. Lietuvos teniso federacija tai supranta ir padeda. Bet valiutos ji neturi. Klubo, kuriame treniruojasi R. Muraška, vadovybė, taip pat, atrodo, turėtų padėti tenisininkams. Pavyzdžiui, galėtų surasti sponsorius. Tačiau kol kas nelabai tuo rūpinamasi.

Žodžiu, problemų daug daugiau nei džiaugsmų. Bet pas mus taip jau įprasta. Gerai dar, kad mūsų žmonės užsispyrę. Kur nors kitur jau seniai būtų spjovę į kortą ir trenkę durimis, o čia... Seneka mokė tikėti, kad viskas bus taip, kaip nori, o ne priešingai, kitaip gyvenimas netenka prasmės", - išvadą padarė N. Kesminas.

(Beje, R. Muraška yra pirmas Lietuvos tenisininkas, gavęs ATP reitingą - 1993 metais jis 259 savaites buvo pirmoji šalies raketė).

Nelengva buvo ir menininkams. Juos apskritai mažai kas rėmė. Bet menininkai ir guodėsi mažiau. Gal todėl, kad buvo skaitę Seneką? O gal todėl, kad kai kurių jų požiūris į pinigus buvo kitoks?

Štai ką papasakojo garsiausias Klaipėdos mimas Aleksas Mažonas, su kolega Benu Šarka grįžęs iš vieno gatvės teatrų festivalio Vokietijoje ir ten parodęs legendinį savo spektaklį "Nostalgija":

"Vienoj vietoj spektaklis lyg ir nutrūksta, aš lankstausi publikai ir pradedu rinkti monetas. Skamba "Pink Floyd'ų" "Money". Man vaikai neša pinigus, žmonės lyg ir ima skirstytis. Va tada įvyksta kažkokia metamorfozė, aš iškeliu rankas, išbyra visi pinigai. Mano siela nori nuo jų pabėgti. Vokiečiams tai buvo netikėta: kaip, žmogui nereikia pinigų?"