"Vakarų ekspresas". 1991 04 04 ir 06

Šio teatro unikalumas neabejotinas. Iki šiol jį prisimena teatro kritikai, tiesa, akcentuodami, kad Žilinskas pasinaudojo "Vakarų idėja - teatro su restoranu".

Galbūt, bet nuo restorano kaimynystės pirmasis čia, t. y. dabartinėse "Kurpių" patalpose, parodytas spektaklis - Slavomiro Mrožeko "Emigrantai", kuriame Kęstutis vaidino su savo broliu Vytautu, nebuvo prastesnis.

"Žavi atgaiva"

Tą pastebėjo ne tik profesionalūs kritikai. "Vakarų ekspresui" komentuodamas svarbiausius praėjusios savaitės įvykius miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas neiškentė nepasigyręs savo apsilankymu premjeroje.

"Po sunkios darbo dienos nuėjau su žmona, bet tikrai patyriau didelį malonumą. Tai neįprastas, įdomus teatras, kuriame tikrai gali pailsėti, atsipalaiduoti. Jau seniai jo reikėjo Klaipėdai. Tad noriu palinkėti visam teatro kolektyvui sėkmės, o padavėjams - nedaužyti indų..."

Nežinia, kaip į žodį "bet" sureagavo Ramutė Čepienė, tačiau VE žurnalistė Ivona Žiemytė, irgi buvusi premjeros liudininke ir skaitytojams pacitavusi vieno teatro lankytojo frazę ("Čia vėl pasijutau savimi, dvasios aristokratu"), iš esmės pritarė V. Čepui.

"Emigrantai - žavi atgaiva po siautulingų meilės scenų, kruvinų politinių arenų. Režisieriaus ranka lengva, sakyčiau, tik "laiminanti", nes visą jungą velka du aktoriai, Vytautas ir Kęstutis Žilinskai.

Entuziastingai, tai su azartu, tai su pagaila stebi amžiną, seną kaip pasaulis intelektualo ir "plūgo" dvikovą. Emigrantai, savi besijaučią tik stoties spūsty, parazitai ir svetimkūniai gigantiško didmiesčio pilve, graužiami tėvynės ilgesio, ėda vienas kitą", - rašė ji.

Krito privatizavimo etape

Tais 1991-aisiais žodis "emigracija" daugumai Lietuvos gyventojų tebuvo žodis. Dabar jis, praėjus ketvirčiui amžiaus - jau jų gyvenimas. Ir įdomiausia tai, kad tas jų gyvenimas - žodis žodin toks pat, kaip S. Mrožeko pjesės tekstas.

K. Žilinskas pataikė kaip pirštu į akį. Tik... keliolika metų per anksti. Gal vertėjo šiemet, švenčiant premjeros 25-metį, surengti jubiliejinius pasirodymus? Įsivaizduokite - Velykų į Lietuvą sugrįžę emigrantai stebi "Emigrantus". Ir verkia...

Bet nebūkime tokie naivūs ir jausmingi. To nebus. "Kurpiuose" buvusi aura išgaravo jau seniai (dabar ten kitokie garai), o emigrantus šiais laikais pravirkdyti gali tik pigesnis nei Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje alkoholis. Daug alkoholio. Kartais net atrodo, kad tik dėl jo lietuviai ir sugrįžta į Tėvynę.

Bet kalba ne apie tai, tad palikime šią temą tam dramaturgui, kuris kada nors rašys pjesę "Alkoemigrantai". Arba tiesiog "Alkograntai".

1992 metais kitas spektaklis - Samiuelio Beketo "Žaidimo pabaiga" - K. Žilinsko teatrui pelnė respublikinį pripažinimą (pagrindinis vaidmuo įvertintas geriausiu aktoriniu darbu). Nepaisant to, šiuo teatru Klaipėda džiaugėsi ne taip ir ilgai.

"Prasidėjus "prichvatizacijos" laikotarpiui, K. Žilinskas turėjo vilčių privatizuoti taip su meile rengtas patalpas. Tačiau radosi kur kas galingesnių svertų. Po kelerių K. Žilinsko teatro egzistavimo metų jo nebeliko. Ir vis dėlto jis buvo. Pirmasis toks Lietuvoje", - jau vėliau šio unikalaus objekto likimą papasakojo kolegė Gražina Juodytė.

Sovietai surado bėglį

Šiaip ar taip, teatre nuo realybės pasislėpti galima tik valandai kitai. O tada į duris ir vėl pasibeldžia... sovietų kariai. Būtent taip atsitiko klaipėdiečiui Mindaugui Barčui, gimusiam 1971 m., kuris 1989-ųjų rudenį buvo pašauktas atlikti karinės prievolės, tačiau 1990 metų kovą, Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma valstybe, pasitraukė (suprantama, savavališkai) iš karinio dalinio Liepojoje ir grįžo namo.

Keletą mėnesių jaunuolis slapstėsi, galų gale vasarą įstojo į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą.

"Aistros, atrodo, nurimo, ir šlovingoji tarybinė armija susitaikė su mintimi, kad ir be klaipėdiečio ji išlieka tokia pat galinga. Tačiau ne, užsispyrimas pasirodė stipresnis. Prabėgus net metams, iš Liepojos į Klaipėdą buvo atsiųstas tikras karininkų desantas", - istorijos pradžią papasakojo VE.

Sutapimas ar ne?

Toliau viskas vystėsi taip: civiliais drabužiais apsirengę trys karininkai kurį laiką sekė M. Barčą, kol kovo 28-ąją užpuolė jį Rumpiškės gatvėje, netoli namų. Jie ėmė mušti vaikiną, šio ginti stojo praeiviai. Pagaliau, atvažiavus iškviestiems milicininkams, užpuolikai spruko, tačiau netrukus patys atvyko į poskyrį, ėmė priekaištauti, kodėl "dezertyrą" gina visuomenė, milicininkai, ir net pareikalavo atiduoti jiems M. Barčą.

To, aišku, niekas nepadarė, o atvykęs miesto vyr. prokuroras Ignas Laucius su Vidaus reikalų valdybos viršininku Vaclovu Narmontu patarė sovietų karininkams dingti iš Klaipėdos ir čia daugiau nesirodyti. Panašu, tą šie ir padarė.

O kaip susiklostė gyvenimas M. Barčui? Visagaliame internete galima rasti straipsnį, pasakojantį apie vieną konfliktą Jokūbavo gyvenvietėje 2002-ųjų lapkritį, kurio metu trys asmenys, ginkluoti šautuvu, su neaiškiais kėslais aplankė vienos sodybos gyventojus ir net paleido šūvį. Tarp jų minimas ir 1997 m. už vagystę teistas "iš matymo pažįstamas klaipėdietis Mindaugas Barčas (31 m.)".

Bet gal tai tik pavardžių ir amžiaus sutapimas?

Apie agronomą ir klojėją

"Kovo mėnesį visi Respublikos mėsos kombinatai suskalambijo pavojaus varpais: nebėra mėsos. Kolūkiai ir pavieniai gyventojai dėl žemų ir nestabilių supirkimo kainų nebeveža skerdimui gyvulių į mėsos kombinatus. Panašioje situacijoje atsidūrė ir Klaipėdos mėsos kombinatas. Direktorius kadrų ir socialiniams reikalams Jonas Balsas pranešė, kad mūsų mėsos kombinatas praktiškai nedirba. Per savaitę dirba tik dvi pamainos", - rašoma viename iš balandžio pradžios VE numerių.

Vis dėlto straipsnis baigiamas optimistiškai: "Ką gi, medikai pataria mėsos valgyti mažiau, sveikesni, lieknesni būsime."

O ką pasakyti galėtume apie gėrimo įpročius tolimais 1991-aisiais? Apskritai tai buvo laikai, kai milicininkai galėjo kontroliuoti, ką galima gerti kavinėse, ir ko negalima. Štai apylinkės inspektoriai, užsukę į "Palangos" kavinę, ant vieno stalo rado užkandžius, tris butelius "Pepsikolos", nugertą alaus butelį ir "Napoleono" butelį, kuriame buvo "skaidrus skystis, turintis naminės degtinės kvapą".

Prie stalo sėdėjo du vyrai - Valdas Bernotas, Klaipėdos žemės ūkio mokyklos augalų apsaugos ir sėklininkystės agronomas, bei Sergejus Jaroslavskis, Bandomosios laivų remonto įmonės vamzdžių klojėjas. Jų abiejų žmonos dirbo toje pačioje kavinėje, tad pasiaiškinimus teko rašyti ir joms. Viskas baigėsi taip - S. Jaroslavskiui už naminės degtinės įsigijimą teko pakloti 100 rublių baudą.

Ir įdomu dar tai, kad 10 rublių bauda nubaustas "Palangos" direktorius E. Milašius. Tik jau nebe už "samanę" - bauda skirta už... aplaidų valstybinio turto saugojimą. Pasirodo, dar prieš agronomo ir klojėjo pasisėdėjimą kavinę apšvarino vagys, o štai tada ir paaiškėjo, jog joje nėra nei signalizacijos, nei grotų ant langų. Tokie štai tarybinės santvarkos likučiai...

Na, o mėnesio frazės autoriumi galima būtų pavadinti tą patį miesto Tarybos pirmininką V. Čepą: "Antradienį vyko gyventojų priėmimas, į kurį daugelis atėjo vėlgi dėl butų. Butai... butai... butai... Ši problema išlieka Klaipėdoje aktualiausia. Žmonės dauginasi ir jiems reikia kažkur gyventi."