"Vakarų ekspresas". 1991 03 23 ir 26

O štai 1991-ųjų kovą Lietuvoje buvo "Juodasis mėnuo", kuomet žmonės, vienas iš kito išgirdę gandus apie turinčias pakilti visų prekių kainas, ėmė kasdien šturmuoti parduotuves - visai taip, kaip tai dabar daro amerikiečiai ir kitų šalių gyventojai. Tik yra vienas esminis skirtumas tarp šių dviejų reiškinių - kitaip nei amerikiečiai ir kiti kapitalistai, vargšai lietuviai tose parduotuvėse nieko nerasdavo.

"Vakarų ekspresas" ryžosi įamžinti tas apokalipsę primenančias kovo dienas. "Negi tikitės čia ką nors rasti?" - dar valandai prieš atsidarant "Saturno" (tada tai buvo viena didžiausių buitinės technikos parduotuvių Klaipėdoje) durims prie jų stovinčios minios paklausė laikraščio reporteriai.

"Rublio vertė kiekvieną dieną vis krenta, ant nosies - kainų pakėlimas. Tad skubam daugiau nusipirkti, ką tik galim ir randam", - atsakė jiems balsas iš minios.

Julijona Venckiene prisistačiusi moteris neslėpė, kad jai mažiausiai rūpi, koks bus būsimas pirkinys: "Ką rasiu, tą pirksiu. Viskas pravers, o po kelių dienų turbūt džiaugsiuos, kad tą ar aną daiktą labai pigiai pirkau."

"Pajūrio" parduotuvėje "pats smagumas antrajame aukšte. Jau laiptų aikštelėje pamačiusi žmonių košę, jauna porelė nėrė atgal. Čia moterys stovi prie pėdkelnių. Bet ne vien moteriški veidai nenusakomo ilgio ir vingių eilėje. Kantriai dėl moteriškų kojyčių grožio stovi... vyrai."

O ar stumdytis eilėse nekenkia sveikatai? "Mergyt, svarbiausia popieriukus pakeisti daiktais. Negi tokiam kilniam darbui imsi gailėti savo kaulų. Nejuokink", - atsakė Darius Buivydas.

Tačiau dažniausiai tokios pastangos nueidavo veltui. Kaip, pavyzdžiui, tų moterų, kurios sugebėjo patekti į vaikų avalynės parduotuvę Sausio 15-osios gatvėje. "Grūsties nėra, bet žmonės upeliais plaukia į parduotuvę ir apsisukę eina lauk", - konstatavo VE reporteriai.

Ir dar išklausė Dangirą Povilionienę, atrodo, įgarsinusią visų Klaipėdos mamų rūpesčius: "Nežinau, kaip toliau gyvensim, kaip vaikus ir save aprengsim, apausim, pamaitinsim. Bijau..."

Nieko, išgyvenome. Ir net sulaukėme kapitalistinių "juodųjų penktadienių", kuomet prekių parduotuvėse yra. Tereikia pinigų.

Kailinės Šlyžiaus kepurės

Žinoma, ne visi tada vargo. Dar nuo sovietinių laikų buvo ratas išrinktųjų, kuriems dėl tokių niekų rūpintis nereikėjo. Kaip tik tomis dienomis VE baigė spausdinti Alvydo Ziabkaus aštuonių straipsnių ciklą apie tai, kaip savo darže tvarkėsi deficitinėmis prekėmis legaliai (o dažniausiai - nelegaliai) reikalingus žmones aprūpindavusi Lietuvos jūrų laivininkystės visuomeninio maitinimo ir prekybos, maisto prekių tiekimo valdyba su direktoriumi V. Miknevičiumi priešakyje.

"Torgmortranso" veiklos dirvonai buvo platūs - ir bufetai, ir vadinamoji išvažiuojamoji prekyba laivuose, ir parduotuvės, tarp kurių - garsusis "Albatrosas" Malūnininkų gatvėje, aptarnaudavęs jūreivius, plaukiojančius į užsienį ir privalėjusius valiutos likučius pasikeisti į sovietinio "Vnešekonombank" karpomuosius čekius, liaudyje vadintus bonais.

A. Ziabkaus teigimu, prie šešėlinio "Torgmortranso" verslo prisidėjęs buvo ir Komunistų partijos Klaipėdos komiteto pirmasis sekretorius Česlovas Šlyžius, mieste pagarsėjęs tuo, kad net su savo vaikais kalbėjo rusiškai.

"Pirmasis sekretorius išprašė tuometinio Lietuvos prekybos ministro, kad gerinant uostamiesčio gyventojų aprūpinimą prekėmis, jis padėtų Klaipėdai ir skirtų didesnį kailio gaminių fondą mažmeninei prekybai", - teigė žurnalistas.

Tačiau kailinių kepurių, skirtų parduoti už rublius, klaipėdiečiai nė nematė - visos jos atiduotos parduoti į "Albatrosą" už čekius. O kartą tų kepurių partija atvežta pavasarį, jau pasibaigus sezonui.

"Šios kepurės už čekius per prievartą buvo pardavinėjamos "Torgmortranso" darbuotojams. Buvo pasakyta, kad kiekvienas privalo nusipirkti po kepurę, reikalinga ji jiems ar ne. Prieštaraujančiųjų nebuvo, nes ko nors bereikalingai teirautis nebuvo priimta. Tai buvo tolygu atsisveikinti su "Torgmortransu". O savo vietą kiekvienas brangina."

Pirmieji Klaipėdos depešistai

Jūs neprisimenate Klaipėdos depešistų? Ar net apskritai nežinote, kas jie tokie? Tada dvi versijos - jūs arba per jaunas, ar tiesiog neišsilavinęs. Bet ištaisykime šią klaidą.

"Vaikštant Klaipėdos gatvėmis tarp margaspalvių treningų, pakyrėjusių "piramidžių" bei odinių striukių, bylojančių apie mūsų "respektabilumą", kartais akis užkliūva už nutrintų džinsiukų, keistų striukių ir šukuosenų, primenančių stačiakampį. Ne reto ausyje tabaluoja auskaras... Tai ne pankai, ir ne valkatos, prie krūtinės jie nešioja ženkliuką "Strange". Jie - depešistai."

Taip VE pradėjo pažintį su grupės "Depeche Mode" fanų klubo Klaipėdoje nariais Bebru, Paganiu, Dešra, Jurga ir klubo prezidentu Egiu, kuris labai taikliai apibūdino, kas yra depešistas: "Neišaugęs vaikas, kuriam "depešų" muzika atstoja tai, ko jis neturėjo, neatsinešė iš vaikystės."

Tai - pirmoji depešistų karta Klaipėdoje. Vėliau atėjo jaunesni, o dar vėliau visi kažkur išėjo, taip ir negavę ne vieną kartą miesto Savivaldybės klubui prašytų patalpų. Kas į socialinius tinklus, kas, kaip, pavyzdžiui, Dešra (Dainius Markauskas) - į Anapilį. Kai kurie dabar dirba užsienyje (Bebras), kai kurie (Egis) - Klaipėdoje.

Aišku viena - depešistų klubo mūsų mieste jau seniai nebėra, bet depešistai savo širdyse depešistais ir liko. "Keista, kad mes dar tokie esame", - tais 1991-aisiais pasakė Egis. Iš tiesų - "Strange"...

Apie Darių ir Eglę

Ir dar tomis pačiomis dienomis VE supažindino miestiečius su dviem asmenybėmis iš šiek tiek kitokio pasaulio. Tada abiejų šių žmonių vardai Klaipėdoje buvo žinomi menkai. Dabar jie garsūs visoje Lietuvoje.

"Susipažinusi su Egle Barauskaite ir Dariumi Meškausku darsyk patyriau, jog aktorius - atviras nervas", - paatviravo Ivona Žiemytė.

"Jiedu atklydo iš Marijampolės, kur teatras žlugo suparalyžiuotas tingulio, ir mano, jog Klaipėdos dramos teatre mažiausias procentas slankiojančių be darbo. Dariui po kelių repeticijų kaip šaltas dušas buvo Kristupo vaidmuo "Mažvyde", be puikių aktorių, žavėjo pati "medžiaga" ir darbo procesas "Žolyno arfoje". Eglė repetuoja Brechto "Žmoguje iš Sezano". <...> Kas jų, Dariaus ir Eglės laukia? Dievas žino", - rašė žurnalistė.

Tada tik Dievas, o dabar daug kas žino: daugybė vaidmenų, "Auksiniai scenos kryžiai" bei kiti apdovanojimai. Ir... santuoka.