"Vakarų ekspresas". 1991 03 21

Tas žodis, pirmą kartą ištartas prieš 25 metus, iki šiol kelia daugybę aistrų. O kaip kitaip - vieni (absoliuti mažuma, pavardės žinomos) ant jo gerai pasišildė rankas ir paklojo pagrindus nerūpestingai savo vaikų bei anūkų ateičiai, o kiti (absoliuti dauguma) tebegriežia dantį ant tų pirmųjų - už išvogtą Lietuvą. Ar žodį "išvogtą" čia reikėtų rašyti su kabutėmis?

Privatizacija. Štai šis žodis. Klaipėdiečiams jį vienas pirmųjų paskelbė miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas, pats jį išgirdęs vizito pas tuometinį premjerą Gediminą Vagnorių metu.

Taigi, štai kaip viskas turėjo būti: "Privatizacija vyks dviem etapais. Pirmajame bus parduodamas ribotas valstybinio turto kiekis, ribotam rublių kiekiui. Bus privatizuojama paslaugų sfera, smulkūs kitų sferų objektai, butai. Antras etapas bus vykdomas tik tada, kai Respublika turės savo valiutą. <...> Likęs po pirmo išpardavimo turto kiekis bus dalinamas tarp valstybės ir savivaldybės.

Premjeras pabrėžė, kad vienu pagrindinių principų turės būti demokratinis, tai reiškia, kad turtą bus galima įsigyti bet kur. Antras principas, kad bus organizuojami aukcionai, ir akcijos bus parduodamos viešai", - pasakojo V. Čepas.

Na, taip, aukcionai buvo rengiami viešai, bet visi žinome, kaip dalis jo dalyvių net neatvykdavo, nes būdavo iš anksto prigąsdinami "berniukų" odinėmis striukėmis. Redakcijos seife iki šiol guli žyma "Slaptai" paženklintos operatyvinės kriminalinės žvalgybos pažymos, kuriose pasakojama, kokie asmenys (dabar - labai garsūs verslininkai), padedami jau spėjusių iki to laiko atsirasti organizuotų nusikalstamų grupuočių bei (!) Savivaldybės privatizavimo komisijos narių, šeimininkavo tuose aukcionuose Klaipėdoje ir kokius objektus privatizavo.

Bet palikime tas pažymas seife - jos teisme vis vien nebūtų rimtas įrodymas. O teisybės (nepainioti su teisingumu) rankos vis tiek kada nors pasieks "blogiečius". Kai kuriuos jau gal ir pasiekė...

1991-ųjų pavasarį privatizavimas žmonių dar negąsdino. Problemų jie matė kitur. Pavyzdžiui, tokiam G. Macevičiui nepatiko Klaipėdos savivaldybės nutarimas įamžinti buvusio Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1927-1932) Antano Merkio atminimą - esą vėliau jo, jau kaip šalies ministro pirmininko, vaidmuo "buvo gana negatyvus", tad reikėtų "pasigailėti architektūros istorijos paminklų sienų".

Vis dėlto Savivaldybė nepagailėjo Liepų gatvės 10-ojo namo, kuriame A. Merkys gyveno gubernatoriaudamas, sienos ir ant jos pakabino atitinkamą atminimo lentelę.

1991 metų kovo 21 dienos VE numerį į savo archyvą turi būti pasidėję ne tik privatizavime dalyvavę verslininkai ir banditai, A. Merkio užtarėjai ir priešai, bet ir Klaipėdos žydų bendruomenė. Būtent tą dieną dienraštis pranešė, kad netoli Senojo turgaus, teritorijoje tarp dabartinės Sinagogų gatvės ir Žiedų skersgatvio, prasidėjo tvarkymo darbai. Čia anksčiau buvo žydų kapinės.

"Jos visiškai nusiaubtos šeštajame dešimtmetyje, kai prie 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar - "Žaliakalnio" gimnazija. - Autor. past.) buvo statomas spec. objektas - trukdymo stotis, kad žmonės negalėtų klausytis užsienio radijo bangomis perduodamos tiesos. Tada išvartė paminklus, aptvarus, ištampė marmurines plokštes su hebrajiškais užrašais. Virš buvusios kapų koplyčios, kurioje pagal judaizmo tikėjimą apiplaudavo ir įvyniodavo į ritualinę maršką mirusįjį, iškilo aukštos antenos. Joms prilaikyti inkarai subetonuoti ne iš akmenų, o iš paminklų".

Na, o pabaigoje - vieno vaikiško drabužėlio istorija: "Kovo 14 d. Klaipėdos Raudojono Kryžiaus ligoninėje tarp diagnostinės laboratorijos darbuotojų buvo skirstomas vaikiškas 32 dydžio džemperis (2-5 m. vaikui). Nors mažus vaikus turi tik 12 laboratorijos darbuotojų, džemperiuko prireikė dar 30 moterų, kurių vaikams jis jau tikrai per mažas. Moterys, esančios dekretinėse atostogose, į sąrašą net nebuvo įtrauktos. Laimei, burtų keliu džemperiukas atiteko būtent mamai, turinčiai mažylį. Gerai, kas gerai baigiasi..."

Baigiasi ir mūsų straipsnis. Gerai, kad baigiasi gerai.