"Vakarų ekspresas". 1991 03 16 ir 19

Štai Šarūnas Pučinskas ėmėsi uždavinio iš rinkimų apylinkės Nemuno gatvėje, prie Žvejybos uosto vartų, išsinešti "referendumo" biuletenį.

"Lenino bareljefas kabo, o iš šonų jam - po vėliavą: sovietų ir... mūsų, Trispalvė, toje pusėje, į kurią Leninas žiūri; į raudoną, ko gero, jam pačiam nesmagu spoksoti.

Stoju į eilutę prie biuletenių (o gal "vodka" po stalu, a?). Traukiu iš kišenės rusišką pasą, bet atverčiu ten, kur mano vardas "litovskai" parašytas. Bet toks stambus vyras, sėdintis prie stalo, paėmė tą "pasportą" ir atsivertė, kur "ruskai" parašyta. (Tai čia aš mintyse rusiškai ir nusikeikiau).

Parašė tas vyras ("litovcas", beje) mano vardą ir pavardę, davė ir man parašą suraityti. Tai įvykdęs gavau biuletenį: "Pišy i brosj zdesj!" - sako. "Podumatj nado", - tariau ir nuėjau už uždangos.

Ir ką jūs manot, ką aš ten jiems "suorganizavau"? Ogi įsidėjau biuletenį į "tašę" ir moviau pro duris. Ir labai greitai. "Kuda, urna zdesj!" - kažkas užbosino. Gatvėje įkvėpiau gryno oro."

Taip šis popierinis trofėjus ir pateko į pirmąjį VE puslapį. Ten pat atsirado ir patarimas panašių "referendumų" organizatoriams: "Iš anksto užpildytus biuletenius (po 1 000) sudėti į polietileninius maišelius. Balsavimo urnų angas padidinti iki tokių išmatavimų, kad balsuojantysis galėtų be vargo vienu metu įmesti 2-3 maišelius. Siūlome nepersistengti. Vienam referendumo dalyviui neleiskite įmesti daugiau nei 10 maišelių!"

"Pradėkim nuo kelnaičių"

Viena teorija moko - į sunkumus ir negandas reikia žiūrėti per humoro prizmę. Ne visiems tai sekasi, bet Ivona Žiemytė nebūtų buvusi Ivona, jei nesugebėtų to padaryti:

"Aš kurį laiką elgiausi protingai - nepastebėjau kylančių kainų, bet panūdusi aštrių pojūčių užėjau į keletą komercinių parduotuvių. Čia patraukė akį pirmiausia ne vedančios iš proto kainos, o prekių kokybė.

Pradėkim nuo kelnaičių. Neatitinka Paryžiaus elegantiškumo etalonų, bet baisiausia - užmokėsi 23 rub., ir turėsi dengtis figos lapu - jos paprasčiausiai iširs, nutrūks "kvarbatkos", ir apskritai - tai panašu į švitrinį popierių.

Liemenukas - 60 rub.: kaip gera buvo amazonėms, turinčioms tik vieną krūtį! Yra už šimtą ir daugiau vienkartinių batelių: vos palyja, jie, skleisdami ypatingą kvapą, palieka koją, ir Pelenė lieka basa. <...> Vestuvinės suknelės pigiausios, bet ir klaikiausios. Ja vilkinti nuotaka atbaidys atkakliausią jaunikį.

Pažvelgęs į prekes vaikams tari griežtą "NE" motinystei. Skuduriniai botai su gumos padu - 60 rub., šliaužtinukai - "radiacinė sintetika" - 100 rub. <...> Aišku, vietoje čiulptuko, kaštuojančio 15 rub., gali įgrūsti jam pirštą. Žaisliniai brangumynai iš mažens turi įteigti vaikučiui, jog pasaulis - baisus."

Nesuvirškintų spanguolių spalvos lūpos

Tuo metu Edas Vaičkus turėjo savų rūpesčių. Ypač po to, kai viename iš praėjusių numerių pasirodė jo interviu su prostitute Daiva R.

"Sėdėjau susiėmęs galvą rankomis ir įtemptai galvojau apie meilės, dorovės ir ištikimybės sąvokas (tarp kitko, gerai galvojau), kada į redakciją įsiveržė 3 merginos. Visų trijų vardai - Daiva. Pertraukdamos viena kitą bei išraiškingai gestikuliuodamos rankomis, pradėjo prievartauti mane (perkeltine prasme), kad prisipažinčiau, su kuria iš jų kalbėjau. Pasirodo, profesijos draugės pareikalavo prisipažinti, kuri iš jų pardavinėja profesines paslaptis.

Pažiūriu į aršiausią - lūpos įgavusios nesuvirškintų spanguolių spalvą. Tphu, tphu! Ne, ne, mergyte, ne su tavim kalbėjau. Antroji, kuri taikėsi iškabinti man kairę akį, po to suminkštėjo ir pasakė, jog aš neblogas vyras (pats žinau), bet ir ne su tavim, mergyte, aš kalbėjau. Trečioji buvo nusiųsta aiškintis pas redaktorių (tai, kas ten vyko - ne spaudai).

Nuraminau merginas, jog aš visada jų pusėje, ir ginu laisvą bei valstybinę prostituciją. Jos nusiramino ir, susitvarkiusios savo tualetus, išėjo. Turbūt į darbą. Gražios, žavios, pasitempusios, bet išėjo. Ir ačiū Dievui", - savo vargus aprašė Vaičkus.

Ir, naudojantis proga, reikia pacituoti dar vieną jo pastebėjimą: "O dėl jūsų vartojamos sąvokos k...va galiu pasakyti tik tiek, kad k...va - tai ta moteris, kurią gali patvarkyti kaimynas, kol tosios vyras stovi lauke belaukdamas šiukšlių mašinos. O Daiva R. paprasčiausiai dirba savo mėgstamą ir visuomenei naudingą darbą."

Dingo žiguliai, dingo ir triušiai

E. Vaičkus irgi dirbo savo mėgstamą ir visuomenei naudingą darbą. Pavyzdžiui, kartu su fotoreporteriu Kęstučiu Maskolaičiu vienuoliktą nakties pateko į miesto ligoninės požeminius tunelius.

"Perbridę balą, atsiduriame prie lifto, kurio durys atidarytos. Įlipame į jį, paspaudžiame mygtuką, pakylame vienu aukštu ir atsiduriame, kaip jūs manote, kur? Ogi lavoninės šaldytuve. Pirmas įspūdis košmariškas. Prie skylėtų durų stovi du kibirai kažko tokio ir kruvino. Kodėl čia stovi kibiras, kodėl duryse skylė? Gal čia žiurkių mutančių maistas? O gal tai reikalinga sadomazochistams ar satanistams, dar už vienų sunkių metalinių durų guli lavonai. <...> Jeigu kada nors kas nors Lietuvoje suks siaubo filmą, siūlau pradėti nuo miesto ligoninės tunelio, ir jūs pralenksite Steven Spielberg", - patarimo nepagailėjo reporteris.

Tarp kitko - tomis dienomis ne nelegaliai į ligoninės požemius patekę VE žurnalistai jos vyr. gydytojui Vinsui Janušoniui (g. 1950 m., gyv. 16-osios divizijos g. 8-31) buvo didžiausias skausmas, o tai, kad jam Žvejų kultūros ir sporto rūmuose (kadaise ten buvo ir sporto, dabar - tik kultūra) besiklausant dviejų Artūrų (Orlausko ir Krukio) šposų, "visiškai nešposaudami vagys nuvarė jo automobilį VAZ-21063 (valst. Nr. K 59-65 LK)".

Kai Mamontovas dar gėrė alų...

Dar grįžkime į naktinį Klaipėdos gyvenimą. Žinia, tai metas, kuomet gali nutikti neįtikimiausių dalykų. Pavyzdžiui, paaiškėti, kad Andrius Mamontovas neturi nei žmonos, nei vaikų, sėdi viename blokinio penkiaaukščio bute Klaipėdoje, Taikos prospekte, ant grindų ir... geria alų.

Netikite? Taip tikrai būna. Tiksliau, buvo. Vieną 1991-ųjų kovo naktį, kuomet kartu su nežmoniško populiarumo bangos nešamos grupės "Foje" siela, taip pat grupės bosistu Dariumi Buroku ir vadybininku Jonu Mackevičiumi ant grindų tame pačiame bute sėdėjo, tą patį alų gėrė ir kalbėjosi mūsų jau minėtasis VE reporteris Š. Pučinskas.

Taigi, paskaitykite, ko jokiuose "žmonėse", "stiliuose" ir kitame panašiame "glianciniame" niekale nerasite nė su žiburiu. Ištraukos iš monumentalaus interviu, pavadinto "Gali skambėti keistai" ("Foje" kaip tik ruošėsi plokštelės tokiu pačiu pavadinimu išleidimui):

"Neseniai susipykau su savo giminėmis; buvau kamantinėjamas, kokią aš profesiją turiu gyvenime. Atsakiau, kad mano profesija yra jau tai, kad aš gimiau šiame pasaulyje."

"Amerika man nepatiko. Taip, šalis fantastiška, galybė įspūdžių. Bet nėra kultūros, nėra šaknų. Daugianacionalinė makalynė, kurioje kiekviena bendrija saugo kažką savo."

"Man nereikia moters kaip patelės. Nebent jei gyvenime būna klaikus "provalas". Bet po to būna klaikiai šlykštu. Todėl stengiuosi prieš padarydamas pagalvoti."

"Aš labai myliu mažus vaikus, manau, kad būsiu labai geras tėvas., ir tuo nė kiek neabejoju. Labai mylėsiu savo žmoną, nes mano svajonė - padaryti žmogų laimingą."

"Man labai brangios ankstesnės mano dainos: jose aš užkonservavau save tokį, koks buvau - naivus ir nepalaužiamas."

"Jei muzika stumia žmogų į kažkokią depresiją, yra viltis, kad ta depresija, kurią sukelia muzika, išgydys nuo kitos depresijos."

"Kad jau taip tikrai įsitvirtinčiau, man, ko gero, reikėtų žūti. Kaip Viktorui Cojui. Kai viskas nutrūksta staiga, tai lieka labai ilgam..."

"Alus šiaip jau yra labai konceptualus gėrimas. Man alaus gėrimas - hobi. <...> Nenorėčiau teikti alui per didelės reikšmės, bet tam tikra prasme man alus - tai raktas į realųjį pasaulį: geriant realybė vos vos atitolsta, ir tada galima kažką išmąstyti. <...> Bet nenorėčiau propaguoti alkoholio. Chebra, negerkit - tai veda į beprotybę. Pastaruosius pusantrų metų aš pats tai jaučiu. Diena iš dienos ji vis labiau įsilieja į mane."