"Vakarų ekspresas". 1991 01 17

"Vakarų ekspresas". 1991 01 17

Jau antras po kruvinųjų sausio 13-osios įvykių pasirodžiusio "Vakarų ekspreso" numeris buvo juodais rėmeliais. Tokiais, kokiuose tomis dienomis buvo visa Lietuva. Perkeltine prasme. O galbūt ir tiesiogine.

Kone kiekvienoje laikraščio medžiagoje - nerimas. Ir sykiu - ryžtas nesitraukti nuo laisvės siekio nė per žingsnį.

"Miestas gedi. Gatvėse, namuose, poliklinikose visi lyg virkštele pririšti prie radijo. Muzikos mokykloje nutilo kanklės, smuikai. Parduotuvėje pasiklydęs mažylis staiga sušunka: "Mamą nušovė!" Baimė nėščių moterų akyse. Prie pagarbos žuvusiems už Lietuvą aukurų plazda tyli giesmė, verkia net vyrai, meldžiasi vaikai", - nuotaikas Klaipėdoje apibūdina Ivona Žiemytė.

Laimei, niekas nepuolęs į paniką, visi dirba savo darbus, kad ir ruošdamiesi blogiausiam. Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. med. sesuo Aušra Holcmann pranešė, kad 54 ligoninės medikai davė kraujo. Nepaisant to, trūksta kitko - vaistų, tvarsliavos, vienkartinių švirkštų, chirurginių pirštinių.

Medikai sudarė budėjimo namuose grafiką, o pacientus į ligoninę stengiamasi guldyti tik pačiu būtiniausiu atveju. "Paruošėme salę, kurioje tilptų dar 20 lovų. Ypatingu atveju, išnaudodami visą laisvą plotą, priimtume 100 sužeistųjų. Jei ištiktų bėda, karitietes kviestume slaugėmis", - sakė A. Holcmann.

VE žurnalistai apklausė ir maisto pramonės įmonių vadovus - kaip šie pasiruošę aprūpinti miestą. Klausimas ne be pagrindo - gyventojai, panašu, nežinomybės akivaizdoje ėmė kaupti maisto atsargas.

"Šnekėjau su vairuotojais - nespėja duonos net į salę įvežti. Žmonės eina per gamybines patalpas, ima po kepaliuką, po du, deda pinigus, ir mašina kaip mat ištuštėja. Matyt, žmonės pradėjo kaupti duonos atsargas. Šiaip dirbame visu pajėgumu - niekad nekepdavome tiek duonos, kaip dabar", - teigė Duonos gamyklos Nr. 3 direktorius Kęstutis Dulkis.

Šiaip kolektyvuose nuotaikos nevienareikšmės. Štai Klaipėdos vidaus reikalų valdybos 3-iojo milicijos poskyrio viršininkas kapitonas Nikolajus Akimovas "daugianacionalinio kolektyvo" vardu telegramoje Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui jį patikino, kad milicininkai smerkia "atskirų vidaus reikalų organų darbuotojų išdavystę" ir žada "praktiškai įrodyti savo priesaiką dėl ištikimybės Respublikai". Be to, milicininkai nusiuntė ir telegramą SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui, kurioje smerkiamas karinės jėgos panaudojimas ir TASS'o teikiama dezinformacija apie įvykius Vilniuje.

O štai "Baltijos" laivų statyklos ir "Litrybpromo" atstovų tam pačiam Gorbačiovui nusiųstoje telegramoje taip įvertintas beginklių žmonių kraujo praliejimas Vilniuje: "Mes visiškai pritariame Tarybinės Armijos veiksmams."

"Diktatūros padlaižiai", - konstatavo VE redakcija. Visgi žurnalistai stengėsi išlaikyti blaivų protą. "Ne kiekvienas, vilkintis karinę uniformą, yra vertas pasmerkimo. Neįžeidinėkime visų Lietuvoje gyvenančių karininkų ir kareivių. Nemažai jų nuoširdžiai smerkia įvykusias vandalizmo akcijas. Nesielkime taip, kad augtų įtampa ir mūsų priešų gretos dar pagausėtų", - raginta "Spektre".

Elgtis ramiau miestiečių prašė ir pagrindinės sovietų karinės jėgos Klaipėdoje - 3-iosios Baltijos laivyno pakrančių apsaugos divizijos - štabo viršininkas Vladimiras Kerskis.

"Kam kabinėtis prie tų kareivių, kurie eina į postą ar grįžta iš jo. Lai eina, juk jis - sargybinis, turi teisę šaudyti, jei kas jį užpuola, o jūsų žmonės nuolat juos įžeidinėja. Kam visa tai? Juk Klaipėdoje niekas niekam nepaskelbė karo. Mes klaipėdiečiams niekuo nenusikaltome ir manome, kad nėra pagrindo tarpusavyje pyktis. Reikia klaipėdiečiams pasakyti, kad ne patys blogiausi karininkai sėdi šiame štabe ir jokių veiksmų prieš gyventojus mes nesiimsime", - interviu Dariui Anužiui tikino jis.

V. Kerskiui kiekvieną vakarą skambindavo tuometinis miesto Tarybos pirmininkas Vytautas Čepas ir klausdavo, ar naktį nebus puolimo. Karininkas ramino atsakydamas: "Miegokite ramiai." Atrodo, nemelavo. Puolimo nebuvo. Beje, įdomu tai, kad apie V. Kerskį, 1999 metais kovojusį Dagestane ir dalyvavusį rusų armijai šturmuojant Grozną, rusiškoje internetinėje encklopedijoje "Tradicija" rašoma: "2000 metais už nesugebėjimą meluoti pašalintas iš armijos be jokių iškilmių ir apdovanojimų."

Akivaizdu, kad Vilniuje buvo ne tokie sovietų karininkai ir kareiviai. Tą VE žurnalistui Alvydui Ziabkui paliudijo klaipėdietis Žuvies pramonės gamybinio susivienijimo šturmanas Algimantas Andriulaitis ir jo žmona Džiulijeta, miesto stomatologinės poliklinikos gydytoja, lemtingąją sausio 13-osios naktį budėję prie sostinės televizijos bokšto.

"Pradėjo sproginėti dūminiai užtaisai. Pasigirdo šūvių serijos. Kulkos švilpė virš galvų. Į mus kaip robotai ėmė artėti kareiviai, viską aplink daužydami automatų buožėmis. Mus išblaškė į šalis. Visą gyvenimą prisiminsiu tuos jaunus kareivėlius: akys stiklinės. Atrodė kaip kokių narkotikų prisiriję. Aš vis dar netikėjau, kad šaudo tikromis kulkomis", - sakė vyriškis, vėliau kartu su žmona apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliais.

Apie įvykius prie Televizijos ir radijo komiteto pastato papasakojo klaipėdietė Aušra Drungilaitė, tuomet - Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakulteto pirmakursė.

"Netrukus šūviai pasigirdo čia pat. Supratome, kad atakuojamas TVR pastatas. Kažkur klykė moterys, girdėjosi daina. Tačiau niekas nebėgo, panikos nebuvo. Nuo desantininkų mėtomų sprogstamųjų paketų kilo dūmų tumulai. Kažkas mane pastūmė, pajutau smūgį į galvą", - pasakojo mergina, dar nežinojusi, kad prie TV bokšto jau žuvo žmonės.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder