Net pasaulis buvo kitoks - daug žmonių užsienyje, iki tol galbūt net negirdėjusių apie Lietuvą, sužinojo, kad yra milžiniškos imperijos okupuota šalis, kurios žmonės nepabijojo net be ginklų pasipriešinti apsikarsčiusiems automatais ir tankus apsėdusiems užgrobikams.
Dabar, praėjus 25 metams, būtų nusikaltimas nepacituoti VE redakcijos įžanginio straipsnio.
"Mes dar tik norėjome pradėti normaliai gyventi. Mes visi tam tik ruošėmės. O vietoje to teko statyti barikadas iš sunkvežimių. Ir patys sustojome už tų barikadų su vienu vieninteliu ginklu - tiesa.
Atsitiko dar blogiau - buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Tuos, kurie atsuko tankus ir automatų vamzdžius, vadinti fašistais - per švelnu. Tik tiek, kad šio įvardinimo jokiu būdu negalima susieti su tauta. Kuria nori tauta - vokiečių, rusų, lietuvių. Fašizmas - tai ideologija.
Dėl pažiūrų galima ginčytis ir beprotiška kaltinti tautą, o juo labiau - bausti ją ugnimi. Nors su mumis, atrodo, kaip tik taip ir elgiamasi. Tai yra tiek neteisinga, kad mes neatsakysime tuo pačiu. Mes gyvensime kartu ir tame gyvenime, kurį pradėsime vėliau, pasibaigus šiam raudonam košmarui, daug kas bus kitaip. Kitokie būsime ir mes - tvirtesni ir, aišku, geresni vieni kitiems. Gal tai ir yra tiesiausias kelias į šviesią ateitį."
Labai teisingi žodžiai. Ir beveik pranašiški. Beveik. Tvirtesni mes tapome, neabejotinai. Bet ar tapome geresni? Galbūt šios dienos, kuomet minime ketvirčio amžiaus senumo įvykius, labai gera proga apie tai pamąstyti...
Puls ar nepuls?
O tomis dienos rūpėjo visai ne tai. Klaipėdiečiams patriotams galvos buvo užimtos visai kitokio pobūdžio klausimais - kaip nuo sovietų desantininkų apginti meriją Liepų gatvėje ir Tarybos pastatą Vilties gatvėje, kaip apginti Girulių televizijos bokštą.
Tačiau svarbiausias klausimas buvo toks: "Puls ar nepuls?" Visas 1991-ųjų sausio įvykių nuotaikas mieste geriausiai perduoda Alvydo Ziabkaus straipsnis "Belaukiant įsakymo".
"Liepų gatvė, kurioje yra savivaldybė, užblokuota spec. ATĮ sunkvežimiais, autobusais. Paradinis merijos įėjimas užbarikaduotas. Duris iš kiemo pusės blokuoja autobusas. Pačioje merijoje - šauliai, skautai, Krašto apsaugos departamento vyrai, savanoriai iš gatvės, pasiryžę susiremti su užpuolėjais.
Karščiausias taškas savivaldybės pastate - vicemero Rimanto Ulevičiaus kabinetas, pavirtęs tikru štabu. Kiaurą parą skamba telefonai, čia suplaukia visa informacija. Čia pat kabinete, ant minkštų kampų parkritę snaudžia vyrai, išsekinti įtemptų bemiegių naktų. Kai kas užkandžiauja, kai kas šachmatais bando išblaškyti įtampą. O jai pakanka menkiausios kibirkštėlės. Štai paskambinusi moteris pranešė, kad prie "Ryto" spaustuvės matė mašiną su kareiviais. Po Spaudos rūmų užgrobimo spaustuvės Klaipėdoje užėmimas - laukiamas žingsnis. Sėdame į mašiną ir lekiame tikrinti signalo. Ačiū Dievui, jis nepasitvirtino.
Panašių gandų yra ir daugiau. Tikrą sąmyšį sukėlė viena moterėlė, telefonu pranešusi, kad iš tankų dalinio pajudėjo tankai... Tokiomis žiniomis nejuokaujama. Šiaip visi Klaipėdoje dislokuoti daliniai atidžiai stebimi, tad nelauktai okupantams užpulti nepavyks.
Prie merijos kelių šimtų šokančių ir dainuojančių žmonių būrys. Vieną naktį žmonėms budėti padėjo Mėsos kombinato kaimo kapela, kitą naktį traukė jaunimas. Henrikas Žižys vedė diskoteką. Praalkusius ir sušalusius karšta arbata ir sumuštiniais autobusuose vaišino prekybininkai. Per visas naktis iki 5 valandos ryto dirbo "Palangos" kavinė. Prie miesto Tarybos pastato pukši čia atridenta lauko virtuvė.
- Palaukite, tuoj arbatėlė užkais, - stabdo mus moterys iš "Jūratės" kavinės, kurios čia dirbs visą naktį.
Nėra kada, skubame pas miesto Tarybos pirmininką Vytautą Čepą. Jo kabinete susėdę keletas deputatų stebėjo dezinformacijos šou programą "Vremia".
- Kol kas ramu, - sako V. Čepas. - Kariškių judėjimo mieste nėra. Užtat įvairiausių gandų pakanka. Tarybos pirmininkui skambino karinio dalinio vadai ir stebėjosi (?), kodėl žmonės būriuojasi prie savivaldybės ir prie Tarybos pastatų. Girdi, jis gi jokio įsakymo nėra gavęs. Ką ir besakyti, "paguodė" mus kareivos. Lieka laukti įsakymo.
Mes vėl merijoje. Pastate budi šauliai ir skautai, per petį persimetę maišelius su dujokaukėmis. Tai šen, tai ten prie sienos atremti metaliniai strypai. Žmonės pasiruošę gintis. Žmonės pasiruošę ginti Lietuvą, Nepriklausomybę.
Uostamiestyje ramu. Kol kas ramu. Tyla prieš audrą? Lenino aikštėje prie šarvuočių per petį persimetęs automatą marširuoja kareivis. Kažkurios motinos sūnus. Ir laukia įsakymo..."
Istorija, laimei, kartojasi. O gal deja?
Apskritai Klaipėdoje emocijų temperatūra tomis dienomis buvo kiek žemesnė nei Vilniuje - uostamiestyje "šlovingosios" sovietinės armijos desantininkai taip ir nesulaukė įsakymo. Tačiau tą žinome mes dabar. O tada išties gyventa nežinioje.
"Padėtis įtempta, niekam neįprasta. Žmonės susikaupę, susitelkę, ir tai turbūt natūralu, nes ne kiekvieną dieną gyveni taip arti mirties. Į gatvę bet kada gali išvažiuoti tankai, gali tave nušauti, gali sutraiškyti. Matėm, kaip tai nesunkiai atliko pulkininkas prie Spaudos rūmų. O kad taip atsitiktų, reikia labai nedaug. Pas mus taip fanatiškai diegiamos idėjos, kad dėl jų vėliau dažnai beprasmiškai žudomi žmonės", - Dalios Grikšaitės pakalbintas sakė V. Čepas.
Žurnalistė paklausė, kodėl okupantai delsia pereiti prie ryžtingų veiksmų.
"Yra numatytas kažkoks veikimo planas. Žinoma, ne vien Klaipėdai. Tik, matyt, kur nors įstrigo viena jo grandžių. O, be to, jiems nėra ko skubėti. Kol dar tebėra vyriausybė Vilniuje, vietinės valdžios užgrobimas nieko neduotų. Va, kai "susitvarkys" ten, ir taip tapsim nereikalingi, nes "liaudies valia" tikrai bus kitokia, - prognozavo miesto Tarybos pirmininkas. Ir, ačiū Dievui, klydo.
Bet dėl kito dalyko jis buvo teisus: "Istorija juk visą laiką kartojasi... Kinta pasaulio jėgų santykis. Visi kol kas bijosi tos valstybės kaip kokios infekcijos, bet tas baimės jausmas praeis. Ji suvalgė mus, tada mes negalėjome net pasipriešinti, bet taip pat bus suvalgyta ir ji pati."
Tikrai - SSRS buvo suvalgyta. Bet baisiausia tai, kad Maskva vėl kelia savo šovinistinę galvą. Istorija kartojasi?
Rašyti komentarą