"Vakarų ekspresas". 1990 12 22

Kalėdų čia buvo - pradedant palinkėjimu pirmajame puslapyje, trumpu šventiniu valdžios vyrų irmoterų pakalbinimu, paaiškinimu, kas yra adventas, Kūčios bei Kalėdos, ir baigiant tradicinių 12 Kūčių vakarienės patiekalų išvardinimu.

Beje, įdomu, ar mados keičiasi? Tada tai buvo: 1. Apynių gira. 2. Aguonų pienas. 3. Burokėlių salotos. 4. Bulviniai blynai. 5. Šližikai. 6. Žirnių spurgos (sugrūda virtus žirnius ir daro kukulius, valgo užpiltus aliejumi). 7. Šalti grybai. 8. Kviečiai (virti su medumi). 9. Avižinis kisielius. 10. Virtinukai. 11. Cibulynė. 12. Sūdytos silkės.

Tačiau buvo ir ne visai šventinių nuotaikų. VE pranešė, kad sovietų armijos (SA) Baltijos karinio jūrų laivynui pavaldžios III krantų apsaugos divizijos, įsikūrusios dabartiniame Klaipėdos universiteto miestelyje, vadas pulkininkas Ivanas Černychas miesto Tarybos pirmininkui Vytautui Čepui įteikė "kalėdinę dovaną" - raštą apie tai, kad nuo šiol gatvėse organizuojamas ginkluotų karių patruliavimas. Pažadėta šaudyti, jei tik kas užpultų "SA teritoriją, jos narius ar jų šeimos narius".

Motyvas - esą padažnėję išpuoliai prieš sovietų karius.

"Pasirodo, kad Klaipėdoje SA karininkus muša visi, kas netingi, - ironiškai rašo Kęstutis Oginskas. - Prieš dvi savaites netgi buvo akiplėšiškas bandymas nuvaryti šarvuotį (yra liudininkų, kurie matė, kaip tai buvo daroma: trys gerokai pagėrę vaikinukai įkyriai lindo su nebaigtu gerti buteliu prie desantininkų ir nedviprasmiškai siūlė išgerti. Kas tiesa, tas tiesa - kitaip negu terorizmu šito nepavadinsi)."

Ir pasiūlo: "Gal, sakau, imtis gražios vokiečių iniciatyvos ir pakviesti SA karininkus prie kalėdinės eglutės?"

Beje, I. Černychas prieš tai nesėkmingai dalyvavo miesto Tarybos rinkimuose. O netrukus, vasarį, jis net balotiravosi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Tačiau labiausias šis pulkininkas išgarsėjo tuo, kad dėl jo vos nekilo karas.

Jis 1991-ųjų rūgpjūčio pučo metu pasiskelbė Klaipėdos miesto karinio garnizono "karo komendantu ypatingajai padėčiai" ir ryšium su ypatingosios padėties įvedimu pareikalavo perduoti valdžią "Kariniam piliečių komitetui". Už šiuos veiksmus 1992 m. jam iškelti kaltinimai kenkimu Lietuvos valstybei, ir balandžio 2 d. Klaipėdos miesto vyr. prokuroras Ignas Laucius pasirašė nutarimą pulkininką suimti. I. Černychas areštuotas savo namo laiptinėje Danės gatvėje (kurioje, beje, gyveno ir pats I. Laucius) ir išvežtas į Vilnių. Pasklido gandai, sovietiniai daliniai ruošiasi šturmuoti Lukiškes, tačiau viskas baigėsi tuo, kad, sumokėję 1 000 rublių, rusų generolai išsivežė I. Černychą į Kaliningradą.

Tačiau tai jau buvo vėliau, o tą 1990 metų gruodį kalėdiniame VE numeryje buvo ir visai nekalėdinis, širdį draskantis Ivonos Žiemytės straipsnis apie Vaikų ligoninėn atvežtą 15 mėnesių amžiaus Mantą, kurį sukandžiojo... motina: "<...> ant nugaros, pilvelio, rankų, veido ne žvėries ilčių - žmogaus dantų žymės, sumušimai, randas ant lūpos, nosies. Pasak medikų, tai ne vienos dienos kankinimų žymės".

Pakalbinusi jo motinos Jolantos L. kaimynes bendrabutyje žurnalistė sužinojo ne mažiau kraupių dalykų.

"Plikutėlį per skersvėjus nešdavo Jolanta jį prausti, moterys matydavo, kaip sėdi tas pamėlusiom lūpelėm po ledine srove - "grūdino". Jolanta sakydavo: "Va, Mantas bado streiką paskelbė. Kai trenkiu guminiu šlepetės kulnu, tai bent pajunta." <...> Romi dviejų vaikų motina pasakoja: "Kai Jolanta nėščia buvo, bloga į ją žiūrint darydavos. Gerdavo, nuodijo vaistais septynių mėnesių vaisių, ir sykį neištvėriau, kai balkone rūkydama ji vėl ėmė kumščiais savo pilvą bombarduoti, šėriau per veidą..."

Jolanta L. pasirodė Vaikų ligoninėje reikalaudama jai atiduoti vaiką, auklėjo personalą, kad šis esą netinkamai jį prižiūri, ir keikė savo vaikus toje pačioje palatoje prižiūrinčias motinas.

Ivona, būdama labai gili asmenybė, pabandė suprasti Manto motiną ("Tikiu - skurdas, vienatvė, nusivylimai ir skriaudos, kurių svetimas neišmatuos, išgalando Jolantos žiaurumą, pyktį. Tikiu, ir žudytis norėjo, ir neapkentė to, dar negimusio, kaip "velnio sėklos"), tačiau vis vien padarė išvadą: "Mantuko jai vis vien neatiduočiau."

Štai tokios Kalėdos 1990-aisiais buvo penkiolikos mėnesių Mantui. Kur jis dabar ir su kuo sės prie Kūčių stalo?