Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (9)

Vygando Sušilovo (gim. 1972) vaikystė prabėgo Liepų gatvėje.

Vygando tėtis dailininkas Vladimiras Sušilovas 1983 m. gavo paskyrimą į Klaipėdos dailės mokyklą. Tuomet šeima iš Telšių persikraustė į butą Liepų g., netoli Domšaičio galerijos.Ketvirtokas Vygandas, žaisdamas su kiemo draugais, dažnai užklysdavo į parką.

Kapinių fragmentai

Prisimena, kad 1984 m. vasarą prie Trilapio g., už J. L. Vynerio paminklo, dar buvo kapų fragmentų, tvorelių, krūmokšnių. Aplinka atrodė apleista, žėlė aukšta žolė, jokios informacijos, bet galima suprasti, kad čia buvę kapai.

Vygandas girdėjęs pasakojimus, kad naktį einant per parką kapų vietose galima matyti melsvą švytėjimą, kurį sukelia turbūt fosforas, išsiskiriantis iš irstančių kūnų.

Sušilovai vaikų į parką nesivesdavo, pasivaikščioti šeima eidavo palei Dangės upę Tauralaukio link. Vygandas sako, kad Skulptūrų parkas buvo labiau vaikų traukos taškas, o ne inteligentų pasivaikščiojimo vieta.

O vaikams čia buvo smagu, ypač žiemą. Kalnelis netoli cerkvės tapdavo čiuožykla, nuo kurios vaikai rogutėmis važinėdavo.

Liudos Liaudanskaitės akvarelė "Be pavadinimo", 2012 m. Kūrinys iš MLIM archyvo.

Kai sugrįždavo memelenderiai

Vygandas yra kineziterapeutas, besidomintis japonų kultūra ir praktikuojantis japoniškos savistabos būdo gyvenseną. Kai jis dirbo viešbutyje, susitikdavo su memelenderiais, sugrįžusiais aplankyti gimtų vietų.

"Būdavo įdomu juos stebėti. Bandžiau įsivaizduoti, kas vyksta jų širdyse, juk juos išvežė vaikus, o dabar grįžta jau suaugę subrendę žmonės. Vaikystė yra toks gyvenimo tarpsnis, kuris palieka įspaudą visam laikui. Graudumas ir susitaikymas - pagrindinės emocijos, sklidusios iš memelenderių veidų", prisimena Vygandas.

Reikia praeities integracijos

"Man sakydavo, vokiečių miestas, raudonas miestas, tada pradedi ieškoti, kas iš tiesų yra tavo miestas. Ir tampa įdomu, koks jis buvo prieš karą, ką reikia daryti atvažiavus į tuščią miestą po to, kai karo šluota viską iššlavė", - sako Vygandas.

Pagarba tiems, kas kūrė miestą, o kapinės - labai stiprus atminties spaudas. Nors buvusių kapinių likę tik fragmentai, bet norisi juos išsaugoti, išlaikyti, pasidžiaugti.

Irinos Novokreščionovos akvarelė "Skulptūrų parkas", 2013 m. MLIM archyvas

Dar yra daug neigimo, maskavimo. Reikia praeities integracijos.

Dažnai sakome - gyvenkime šia diena, bet mes turime žinote, iš kur atėjome, kas čia buvo. Negalime nuneigti, turime priimti ir pagerbti. Nes jei turime supratimą tik apie šią dieną, tai trumpalaikis santykis. Reikia išlaikyti pagarbą istorinei vietai.

Vygandas džiaugiasi numatytomis parko pertvarkomis. Pagarbos tai vietai norėtųsi daugiau, ne tik akmenuko. Trūksta santykio, simboliškai apibendrinančių ženklų, kad memelenderiai rastų labiau išreikštą pagarbą praeičiai.

Reiktų suderinti meninę raišką su informacijos kiekiu. Nuoga informacija šiais laikais lengvai prieinama, o menas vertingas tuo, kad jis gali pateikti informaciją vaizdu.

Praeitis išlenda kaip žolė per dabarties asfaltą, reikia ją priimti ir deramai pagerbti.

Kviečiame miestiečius pasidalinti savo gyvenimo istorijomis, kurios yra susiję su miesto kapinėmis pokaryje (dabartiniu Skulptūrų parku). Muziejus renka atsiminimus ir nuotraukas. Įdomu viskas: nuo čia palaidotų artimųjų biografijų iki vaikiškų siaubo istorijų, kuriose galime fiksuoti miesto etnografiją. Rašykite [email protected]; skambinkite 846 410528 Sondrai Simanaitienei.

Projektą “Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos” remia Klaipėdos miesto savivaldybė.