Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos (8)

Juk praėjo 20 metų, nelabai kas ir liko iš palaikų, be to, perlaidojimas yra trauma, kurios paprastai žmonės vengia.

Kokas Viktoras

Viktoras Beliajevas gimė Jaroslavlio srityje, Pesočnoje na Volge miestelyje, garsėjusiame porceliano gamyba. Ten susipažino su savo būsima žmona Lidija, dirbusia siuvėja 1946 m. jiedu susituokė. Po tarnybos tarybinėje armijoje Viktoras pasiliko dirbti karinėje struktūroje koku. Natalja sako, kad tada kokais vadindavo laive dirbančius virėjus, mat jie galėjo plaukioti po pasaulį.

1950 m. (ar 1952) Lidija Beliajeva su drauge prie buvusio milicijos komisariato pastato Klaipėdoje.

Iš pradžių Viktoras abejojo ar likti, bet pasitaręs su broliu, kad armijoje lengviau padarys karjerą, apsisprendė. Šeima pagal paskyrimą atvyko į sukarintą miestelį Baltijską Kaliningrado srityje, bet greitai, 1949 (ar 1950) m. Viktorą perkėlė į Klaipėdą. Iš pradžių Beliajevai apsigyveno buvusioje Rasos gatvėje (tai Naujosios Uosto g. rajonas), o apie 1952 m. gavo butą viename iš Turgaus aikštės namų.

1956 m. liepos mėn. maža mergaitė Natalja Beliajeva prie tėvo Viktoro Beliajevo (1927-1956) kapo miesto kapinėse, iš kairės stovi Jekaterina Murzakova, Lidija Beliajeva, Marija Chramcova.

Beliajevai septynerius metus negalėjo susilaukti kūdikio, todėl Nataljos atėjimas į šį pasaulį 1953 m. buvo didelis džiaugsmas. Natalja gimė ne Klaipėdoje, nes jos mama gimdyti išvyko į savo gimtą miestą Rusijoje, šalia mamos jautėsi saugesnė nei dar svetimoje Klaipėdoje. Po gimdymo Beliajeva grįžo pas vyrą ir Klaipėdoje praleido visą likusį gyvenimą.

Iš prigimties tėtis buvo švelnus ir geras žmogus, sako Natalja, prisimindama trumpus mamos pasakojimus. Jie vienas kitą labai mylėjo.

1945 m. Viktoras ir Lidija Beliajevai foto studijoje, galbūt, Baltijske.

Piknikas audroje

Savaitgaliais buvo populiaru ilsėtis, rengiant piknikus. Susimesdavo į krūvą trys, penkios šeimos su vaikais, pasiimdavo puodus su kotletais... ir pusei ar visai dienai persikeldavo į Smiltynės pliažus.

Tą dieną jūra buvo labai audringa. Beliajevai su kaimynais Chramcovais ir dar viena karininko šeima persikėlė į Smiltynę, nutarę surengti pikniką.

Kompanija įsikūrė miške, prie jūros siautėjo stiprus vėjas. Vyrai nusprendė išsimaudyti, nors kabėjo juoda vėliava. Natalja, būdama trijų metukų paprašė: neik, tėti, ten visi skęsta. Viktoras pabučiavo dukrytę ir nuramino, kad tuoj sugrįš, tik išsimaudys. Žmonos stebėjo, kaip jų vyrai maudosi. Šalia jų, jūroje šokinėjo dar viena pora. Akimirksnį viena pora dingo, moterys pagalvojo, kad mato savo vyrus, o kai pora išlipo į krantą, suprato, kad jų vyrų nebėra.

1955 m. Viktoras Beliajevas su žmona Lidija ir dukryte Natalja Turgaus aikštėje, Klaipėdoje.

Nuskendo dviese, su draugu Aleksandru. Viktorą ištraukė tuoj pat, bandė gaivinti, bet veltui. Draugo Aleksandro kūną surado tik po savaitės, atpažino pagal dantis.

Viktorui tada buvo 29-eri.

Natalja liko be tėčio trejų metukų. Mama pradėjo dirbti konservų fabrike, apie tėvą mažai kalbėjosi. Nataljai tėvo trūko visą gyvenimą, tačiau ypatingai trūko tuos penkerius metus po jo mirties, kol mama ištekėjo antrą kartą ir mažoji Natalja pajuto patėvio rūpestį ir meilę.

1955 m. mergytė Natalja Beliajeva turgaus aikštėje, netoli savo namo, už jos stovi kiemo draugė Svetlana Chramcova.

Asmeninio Nataljos Lopatčenkovos archyvo nuotr.

Pasakojimą parengė Sondra Simanaitienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Kviečiame miestiečius pasidalinti savo gyvenimo istorijomis, kurios yra susiję su miesto kapinėmis pokariu (dabartiniu Skulptūrų parku). Muziejus renka atsiminimus ir nuotraukas. Įdomu viskas: nuo čia palaidotų artimųjų biografijų iki vaikiškų siaubo istorijų, kuriose galime fiksuoti miesto etnografiją. Rašykite [email protected]; skambinkite 846 410528 Sondrai Simanaitienei.

Projektą “Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos” remia Klaipėdos miesto savivaldybė.