"Mažas žingsnelis kariui - didelis civiliui"

Vakar, atžygiavę iš savo nuolatinės dislokacijos vietos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione, Klaipėdos universiteto aikštėje kario priesaiką davė 495 pirmojo šaukimo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai. Tai nebuvo jų debiutas su kario uniforma - šauktiniai batalione jau praleido kone tris savaites, nuo rugpjūčio 24-osios. Kaip atrodė pirmoji tarnybos diena naujokams? Kaip atrodo kitos dienos? Ką šauktiniai veikia tarnybos metu? Koks jų laisvalaikis? Kaip su jais elgiasi vadai? Galų gale - kuo jie maitinami? Apie visa tai ir dar daugiau - bendrame "Vakarų ekspreso" ir Butigeidžio dragūnų bataliono projekte "Šauktinio dienoraštis". Dienoraščio autorius - karys Laurynas Juozas Liutkus.

O viskas prasidėjo taip. Kaip ir kiti savanoriai, atvykau į Karo prievolės centrą, užpildžiau dokumentaciją, pasirinkau norimą tarnauti vietą (LDK Butigeidžio dragūnų batalioną).

Žinoma, kiekvienas iš mūsų turi savąją istoriją ir priežastį, kodėl nori tarnauti Tėvynės labui. Vieni atėjo sustiprėti, kiti nežinojo kur stoti ar tiesiog siekė sutaupyti laiko bijodami, kad vėliau teks atlikti tarnybą, tačiau yra ir tie, kurie atėjo čia išgirdę Tėvynės šauksmą ar pajutę pilietinę pareigą atlikti NPPKT (nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą).

Visa tai yra asmeniškumai ir kiekvieno reikalas, tačiau ar kam įdomu? Juk įdomiau, kaip mes čia gyvename ir ką gi veikiame. Taigi nuo to ir pradėkime.

Taigi atlėkėme su draugais į Mindaugo gatvę Vilniuje. Greituoju būdu, po kelis vaikinus, nusivedė į kabinetus, patikrino kuprines ir palydėjo į vidinį kiemelį. Ten sužinojome, kad jau turime kario statusą ir privalome atitinkamai elgtis.

Jaunieji šauktiniai nestokojo šypsenų, geros nuotaikos ir, žinoma, pokštų. Neužilgo atvyko autobusai, susėdę net nepajutome, kaip prabėgo kelionė, mat autobuse greitai radome bendrą kalbą.

Tik išlipę iš autobuso dar nesupratome, kur papuolėme - aplinkui žurnalistai, kariai, Karo policija, įvairios saugumo tarnybos,prezidentė, "pirmoji rikiuotė", šuniuko uostinėjami atsivežti daiktai ir pan. Viskas nauja, keista ir tikrai paprastam žmogui nesuprantama. Vėliau visiems buvo išdalinta apranga, avalynė, mes suregistruoti med. punkte, aprodytos kareivinės, o asmeniniai daiktai (civilio rūbai) atiduoti į saugyklą.

Pirmoji naktis. Tikrai įsimintina, nes nežinai ko laukti rytoj - nauja vieta, aplinkui (ne)pažįstami žmonės, apmąstymai prieš miegą. Ryte supratom, kad čia - ne vaikų vasaros stovykla ar koks popamokinis būrelis. Viskas greitai, tiksliai ir vis tiek vėluojant. Tačiau visi - savanoriai, visi - motyvuoti, ir per pirmą savaitę, patys to nesuvokdami, išmokome skaičiuoti laiką, suprasti, ko iš mūsų norima. Ko gero, pagaliau išsiaiškinome, kur esame ir kodėl. Žygiavome, rikiavomės, turėjome teorijos, neužmirškime ir svarbiausios paskaitos - saugumas (priešgaisrinis ir pan.)

Pirmasis savaitgalis, artimųjų ir draugų, merginų vizitai (o nesimatėm tik savaitė), lauktuvės, įspūdžių dalinimasis ir pan. Keista, tačiau karių artimųjų žvilgsniai tokie, kad, atrodo, jie jaudinasi, nervinasi ir pergyvena labiau nei patys kariai. O ko čia mums, kariams, jaudintis? Įsakymų neaptarinėji, liepia - ir darai.

Jau praėjo dvi savaitės, ir mes pradėjome suprasti, kad būdami viena didelė šeima (būryje - broliai, kuopoje - pusbroliai, o batalione - kaip giminės susitikime) nebijome nieko ir įveiksime viskas negandas tik būdami vieningi. Valgom kartu, užsiėmimuose kartu, lauktuves pasidalinam visi kartu.

Na, ir neužmirškime to dažniausiai užduodamo klausimo: "Ar stipriai baudžia?" Tai žinokit - ir bausmes atliekame kartu. Bet kokios čia bausmės, jeigu tiesioginis vadas jas irgi atlieka su mumis. Jau spėjome bausmes praminti "individualiu sportu po treniruočių". O kaip visi žinom, sportas yra sveikata.

Susipažinome su ginklais, jų naudojimu, topografija, statutais, kodeksais ir t. t. Daug kas tikėjosi, kad bus kaip sovietiniais laikais - muš, skriaus, tyčiosis, valgysim pusiau virtą maistą. Nė velnio, miegam minkštai ir šiltai, valgom gausiai ir... beveik skaniai. Nemėgstu žuvies, bet vyresnieji pasakojo, kad pamėgo, manau, ir man pavyks. Sriubos, kompotai, antri patiekalai, vaisiai, jogurtai. Racionas tikrai platus.

O kas liečia elgesį ir drausmę... Jei laikaisi subordinacijos, darai, kas liepiama, nesavivaliauji, ir niekas blogo žodžio nepasakys. Sunku viską nupasakoti, kas čia vyksta, bet atrodo visko tiek daug, o dar tik pradedame bazinį kario kursą. Kiek visko dar laukia ir kiek dar daug nežinome... Manau, šias dienas prisiminsime po 9 mėnesių ir garsiai nusikvatosime.

Taigi čia tik pirmas mažas žingsnelis. Kaip kariui, o civiliui tai - didelis šuolis.

Pirmuosius pasidalinimus įspūdžiais pabaigsiu istorija iš trečios mūsų dienos batalione. Veiksmas vyksta po pietų prie rūkomojo, bevirškinant maistą. Skyriaus vadas:

- Ar turim būryje vegetarų?

- Aš - veganas! - atsako balsas iš toli.

- Pala, pala, o tai kuo jie ten skiriasi?

- Aš nevalgau visų gyvulinės kilmės produktų.

- Taigi šiandien buvo viskas iš mėsos. Tai ką tu valgei?

- Viską...