Mažas lopinėlis šalia Biržos tilto

Senamiestis yra kitoks. O Tiltų gatvė - išskirtinė. Čia... net miesto komunalinės tarnybos keistai ir kitaip, nei kitur mieste, supranta grožį. Vėlyvą rudenį betoninėse klombose palei Tiltų gatvę pasodina kažkokių nugeibusių augalėlių, vietoj visai neprastai dar atrodžiusių ir užsigrūdinusių našlaičių. Tą patį vakarą, tirštai apkloti pirmojo sniego, augalėliai iškilmingai išleidžia paskutinį kvapą... Dieną prieš stipriai pasningant, tie patys komunalininkai viename Tiltų gatvės skverelyje pasodina dar ir šešetą krūmų rododendrų. Lepus tai augalas, reikalaujantis nuolatinio laistymo parūgštintu vandeniu, net kai sninga, be to, kainuojantis brangiai, o dažniausiai ir neišgyvenantis ilgiau, nei vieną sezoną. Betgi tai - Tiltų gatvė. Senamiestis, kurį gražinti reikia. Tai ne koks "Simonkės" kalnas...

Tiltų bei aplinkinių gatvelių keturkojai, matyt, taip pat yra dalis šios senamiesčio vietelės puošybos PLANO. Nuolat ir nenuilsdami, įvairiomis pozomis jie rūgština rododendrus pavaduodami komunalininkus. Ne tik rūgština, bet ir patręšia kartais. O kas jiems belieka? Juk senamiestyje nėra šunų vedžiojimo aikštelės. Ji yra Danės gatvėje. Vos už keliasdešimties metrų nuo tilto. Tačiau norint į ją patekti, nepažeidžiant valdžios prigalvotų tvarkų, reik šunėką užsimest ant kupros, mat senamiesčiu šunį vest NEVALIA. Deja, oficialioje aikštelėje karaliaujantys palaidi Danės gatvės šunys nėra tokie jautrūs grožiui. Jie aploja ir išvaro senamiestinius šunis atgal. Laistyt rododendrų. Tiesa, Tiltų gatvėje gyvena keli ufonautai, kurie nepasiduoda miestelėnų tradicijai ekskrementuoti miestą. Jie nurenka šuns "bombas" bei neleidžia keturkojams šeimos nariams eksperimentuoti šlapimo poveikiu augalams. Tirštai nubombarduotose pievose jie atrodo tokie vieniši su savo maišiukais išmatoms surinkti...

Šiemet žiema sniegelio nepašykštėjo. Miestui dūstant po gamtos išdaigų kupetomis, Tiltų gatvėje jau nuo paryčių smaginasi specialioji technika. Griausmingu ūktelėjimu, vos ketvirtą ryto, nepaisydama savaitgalio dienų, iš lovų išverčia gyventojus, matyt - pagal planą. "Bobkatai", savivarčiai ir kitokio plauko valytuvai bei grandytuvai drožia Tiltų gatvę. Be skrupulų kaušais varto tvoreles bei tūkstančio litų vertės jau seniau aplaupytas šiukšliadėžes, šoka polką... Greit sniego ant tilto ir bent šimto metrų spinduliu, nelieka nei padujų, tad "bobkatininkai" ir "savivartistai" nuobodžiauja. Kai kurie, metę vidury tilto savo agregatą, pasišalina iki vakaro (o maž pasnigs?). Kiti nusprendžia pasismagint surengdami eismui uždarytoje gatvėje neregėto masto specialiosios technikos ralį...

Vienok namai Tiltų gatvėje gražūs. Ypač tos jų dalys, kurios žvelgia į centrinę dalį. Čia prieš porą metų prasiautė statybininkai su kibirais įvairiaspalvių dažų. Jie patepliojo kai kurių namų priekius suvis nekreipdami dėmesio į šonus bei nugaras. Dar, sako gyventojai, liepė padėkot už tokią malonę, nes - NEPRIKLAUSO. Labdara. Gerai pasidairius netrunka paaiškėt, jog vienam namui dažų kliuvo mažumėlę daugiau, nei kitiems. O ir "veidai", pasirodo, papudruoti tik namų, kuria nors fasado dalimi žvelgiančių į vieną tokį paslaptingos statybininkų malonės sulaukusį pastatą. Jame įsikūrusi gamtos preparatais prekiaujanti vaistinė. Daug proto nereikia pastarąją rast privatizuojamų objektų sąraše...

O štai Tiltų gatvės pradžioj stypso miesto simboliu tituluojamas PARVILKTASIS KANKINYS. Gal prieš pusmetį, o gal seniau, parkrypavo jis, agonijos apimtas, į Danės nąsrus. Apgailėtinas toks, sukrypęs... Kasdien Danės upe nuplaukia bent gabaliukas šio tvarinio, o persikreipę ir sutrešę stiebai ir pelėsiais alsuojantis korpusas visai nebeprimena žavingo restorano laikų. Primena niekaip nepalaidojamą Vladimirą Iljičių - dėl vienodo gailesčio numirėliams, nenorimiems ar nenorintiems būti palaidotais. Jau net ir dykai, net reklamos tikslais, nebedrįstama kabint ant NUODVASOS reklaminių burių... Tiesa, kiekvieną savaitgalį priešais vargšelį įvairiom pozom staiposi vestuvininkai. Mat, pastarieji pasigavo madą kabint ant tilto turėklų amžinos meilės spynas. O spynas pakabinę jaunikiai su fotografais dumia tolyn, kad sutalpintų nuotraukoje delne laikomą nuotaką...

Sekmadieniais Tiltų gatvėje girdisi varpai. Aš neklausiu, kam jie skamba. Gal už atlyginimą. Gal dėl grožio. Gal dėl mados. Bet tikrai - ne man. Ir, tikiuos, ne Tiltų gatvei. Galvoju apie varpininką - kažkodėl įsivaizduoju jį su Antrojo pasaulinio karo lakūno šalmu. Kaip kitaip jautriai retos profesijos muziko klausai ištvert, jei net aplinkiniams langų atvert nesinori?

Turistai Tiltų gatvėn užklysta dėl įvairių grožybių: kaminkrėčio iškamšos ant stogo, "guzikais" nulipintos sienos ir merdinčio burlaivio. Jie mylimi ne tik Tiltų gatvėj. Jų laukiama ir tikimasi lietui lyjant, siaučiant audroms, visais metų laikais ir neapsakomu oru. Teatro aikštėje visada aptiksi bent keletą kalėdinių prakartėlių, kuriose ne kūdikėlis, bet PUŠAITĖS ALE GINTARINĖS ir matrioškos ale lietuviškos pūpso. Laukia. Turisto. Bent vieno. Jei oras ne kataklizminis, virkauja ir koks akordeonistas bei pora įžūliai delnus atkišusių vaikigalių. Anais metais kilo bemaž tarptautinis skandalas, kuomet senamiestyje, matyt, burlaivio sužavėtas, klaidžiojęs vienišas turistas, vietoj to, kad pirktų GINTARUS iš PRAKARTĖLIŲ, nusprendė pafotografuot gyvenimą ir netyčia buvo trinkteltas. Greičiausia, kad meškere. Nuo to karto senamiestyje net ir valkatėlės privengia būt. Nebent paryčiais, kai revizuoja konteinerius.

Beje, tik valkatėlėms nebaisios Danės krantinės, o ir istorijomis apie Danės skerdiką, stačiai nuo tilto išpjaunantį kokias tai kepenis nelaimėliui, jų neišbaidysi. Kaip ir žvejų, kurių Danės krantinėse apstu visais metų laikais. Pakibusių ant tilto turėklų ir plūduriuojančių ant ledo lyties, skrupulingai rikiuojančių krantinėje įrankių dėželes pramaišiui su lengvais pusryčiais ir termosais kaži ko stipresnio. Neįbauginsi šiomis istorijomis ir vietinių gyventojų, kaip ir mano kaimyno, kuris tituluojamas, gal ir turėtų būt, bet NĖRA, ELITINIS. Jis yra žmogus, Tiltų gatvės gyventojas nuo senų senovės, paprasčiausias homo vulgaris. Senukas, kurio akys žiba tik keletą dienų per mėnesį. Tuomet sutinku jį parduotuvėlėje perkantį porą butelaičių vyno "Smūgis" ar "Šaltupys", nelygu nuotaika, bei kokią rezginėlę bulvių. Deja, kaimynui pinigai baigias labai greitai, todėl jis vis kaulija paskolint kelis litus arba cigaretę. Jis gimė čia, augo, gyveno, paseno ir numirs. Net jei rezginėlei bulvių pinigų nebeliktų...

Gražu čia, Tiltų gatvėje. Tylu ir ramu. Jau nuo šešių vakaro ji primena kapines. Pavakare, užėjęs į kokį bariuką, greičiau pajusi nepasitikėjimą nei svetingumą. Kas gi bastos mirusioje karalystėje? Mirusioje net ne savo noru - Tiltų gatvės, kaip ir viso senamiesčio, gyvastį susiurbė kažkada išganymu ir kultūros židiniais laikyti miestą nusėję prekybos centrai. Vienok, čia gražu, - ypač - pavasarį. Paskutines ledo lytis aršiai grumdo nesuvaldomas Danės vanduo, kartu nusinešdamas ir kelias tonas taip ir nesulestų duonos trupinių, kuriais kokie du tūkstančiai klaipėdiškių, suvažiavusių iš visokiausių miesto rajonų, pavasariop penėjo šešias antis ir dvi gulbes. Iš proto kraustosi ne tik vanduo, bet ir visokie gyviai, paukščiai ir vabalai. Prošal prakrykia būrelis sąvartyno žuvėdrų...

Galva svaigsta nuo iš proto einančio pavasario, bet skauda - dėl komunalininkų, drožiančių senamiestį visa turima technika ir kiemsargiais vienu metu, tuomet, kai net gretimos gatvės dūsta šiukšlėse ir atmatose, sopa dėl senamiesčio, dar net nesutemus nugrimztančio į gilią komendanto valandą, sopa dėl špygas Danei rodančių ir senamiesčio vaizdą sudarkiusių raidžių vardus gavusių bokštų - dvynių, dėl milijonus kainavusių nesaugių krantinių, dėl klipatos, miesto simboliu tituluojamos...

Tikiu, jog diena, kai suvokimas, jog Tiltų gatvę būtina išsaugoti ateinančioms kartoms, ateis. Kaip ir diena, kuomet tratantis ir dvokiantis transporto kamštis vien dėl patogumo prarėplioti kelis šimtus metrų grindinio akmenimis nebebus vadinamas "eismo arterija". Vardan mūsų visų praeities, vardan ateities.

Su meile - R. Babaušytė

El. paštu [email protected] arba tradiciniais laiškais (adresas: "Vakarų ekspreso" redakcija, M. Mažvydo al. 3, Klaipėda) siųskite rimtus ir kritiškus, šmaikščius ir linksmus rašinius apie Klaipėdą, jos mikrorajonus, Vakarų Lietuvos miestus ir kaimelius, kuriuose gyvenate. Geriausiais pripažintų rašinių autoriams įteiksime prizus.