Moteris karė - jau nebe egzotika

"Iki šiol gajus stereotipas, kad net ir profesionalūs kariai ištisus mėnesius gyvena kareivinėse, kurių palikti neturi teisės. Taip nėra. Mes, profesionalios tarnybos kariai, čia ateiname kas rytą, kaip ir visi kiti žmonės į savo darbovietes. O baigę darbus grįžtame namo, jei tik nereikia budėti ir nevyksta jokie užsiėmimai, kurių metu nustatytas kareivinių režimas", - kantriai aiškina smulkutė moteris.

Mažiau intrigų

Kiekvieną antradienį 8 valandą ryto dragūnų batalione vyksta rikiuotė, per kurią pakeliama Lietuvos trispalvė, giedama Tautinė giesmė.

"Tomis dienomis privalome į darbą atvykti iki rikiuotės, kad spėtume pasiruošti, išsirikiuoti. O paskui vykdome paskirtas užduotis", - su darbo specifika supažindina karė.

Eriką šiek tiek trikdo klausimas, kodėl ji pasirinko būtent šią profesiją.

"Kuo ji blogesnė nei kurios nors kitos? Aišku, kario darbas įdomesnis nei kontoros tarnautojo, tačiau ir pavojingesnis. Nepaisant to, ta įvairovė, kai iš anksto nežinai, ką teks veikti, skiriamos užduotys, susijusios su ištverme, fiziniu krūviu, man patinka", - savo pasirinkimo motyvus dėstė Erika.

Anot jos, kai kuriose kariuomenės tarnybose moterys kaip tik sudaro daugumą, o vyrai jose tokia pati egzotika, kaip ir moterys koviniuose daliniuose. Tačiau Erika kol kas patenkinta savo pasirinkimu.

"Nenorėčiau dirbti moteriškame kolektyve. Dabar būryje esame trys moterys, vienišos nesijaučiame. Su vyrais paprasčiau, mažiau intrigų", - konstatuoja moteris.

Kelionė aplink miestą

Tą dieną, kai lankėmės batalione, I motorizuotoji pėstininkų kuopa dalyvavo įvairiose pratybose, todėl kariams buvo paskirtas kareivinių režimas.

Po rikiuotės kariai iš saugyklos pasiėmė ginklus, susikomplektavo ekipuotę ir išsirikiavo prie sunkvežimių. Būrio vadas leitenantas Simonas Černeckis išaiškina užduotį, paaiškina, kokios tvarkos privaloma laikytis važiuojant kolonoje ir paskutinį kartą paklausia, gal kuris nors iš karių blogai jaučiasi ir negali vykti į poligoną. Klausimą palydi tyla. "Tuomet visi į mašinas!" - pasigirsta įsakymas ir trys skyriai lipa į sunkvežimių kėbulus.

Karinė kolona su šaudmenimis negali važiuoti per miestą, todėl tenka apsukti didelį lanką Palangos plentu pro Jakų sankryžą ir iš pietų pusės, pro Rimkus, įvažiuoti į Jūrininkų prospektą. Įveikus rekonstruojamos Perkėlos gatvės užkardas įsukama į duobėtą Kairių gatvę. Dar kelis kilometrus pavažiavę duobėtu žvyrkeliu ir pakratę kėbuluose sėdinčius karius "Volvo" markės sunkvežimiai sustoja greta šaudyklos.

Įdegę lyg šoferiai

Pratybose dalyvausiantys kariai išsirikiuoja šaudykloje. Šaudymo vadovas instruktuoja karius. Instruktoriai patikrina ir sureguliuoja ginklus, intendantas vyr. seržantas Gintaras Jakas išduoda nustatytą kiekį šovinių pratimui atlikti.

Aidi seržantų ir vyresniųjų instruktorių įsakymai ir komandos, kartais palydimos ir riebesnių žodelių ar kareiviškų juokelių. Erika jau seniai prie to priprato ir ausies jie neberėžia.

"Ne vien kariuomenėje paplitę šiurkštūs juokeliai. Juk ir statybininkai, tarp kurių dirba nemažai moterų, nevengia riebesnių posakių. O pašaipoms didelės reikšmės neteikiame. Kartais jos kaip tik padeda pasitempti, geriau atlikti užduotį", - aiškina Erika.

Pirmoji grupė pakyla į šaudymo pozicijas, o Erika su kita karių grupe lieka laukti.

"Kol ateis mūsų eilė, gali praeiti net kelios valandos. Aišku, laukti nusibosta, tačiau tenka su tuo susitaikyti. Juk ir ugniagesiai ne visą darbo dieną gaisrus gesina. Didžiąją darbo laiko dalį jie laukia, kol galės pasireikšti", - svarsto toliau nuo rūkančiųjų karių stoviniuojanti moteris.

Plieskia saulė, tačiau šilumos skleidžia mažai. Nepaisant to, visą dieną po atviru dangumi išbuvę kariai įdega nepridengtas kūno vietas - veidus ir plaštakas.

"Tokia jau mūsų lemtis - šoferių įdegimas", - juokiasi vyresnioji eilinė.

Pietūs

Iki pietų suspėjo savo ginklus "prišaudyti" tik pirmoji grupė. Dideliuose termosuose atvežami bataliono valgykloje pagaminti pietūs. Išsidaliję vienkartinius indus ir plastikinius šaukštus kariai išsirikiuoja į eilę ir kantriai laukia.

"Esame visi lygūs. Iš sovietinės armijos paveldėta "dedovščina" seniai išguita, niekas čia silpnesnių neskriaudžia. Esame visi vienodi, profesionalai. Tačiau ir moterų niekas be eilės neužleidžia. Kartais tenka sulaukti vieno ar kito kario pagalbos, matyt, jie taip išauklėti, kad pasirengę padėti moteriai. Tačiau tai tik išimtys", - šypsosi Erika.

Tą dieną kariams buvo patiekta žirnių sriuba, maltinukas su bulvių koše ir daržovėmis bei džiovintų vaisių kompotas. Gardus ir sotus maistas, į kurį, atrodo, nepašykštėta skonio stipriklių.

Šaudymas naktį

Priėjus ir Erikos grupės eilei kariai užima pozicijas šaudykloje. Tenka šaudyti iš keleto pozicijų - gulint, stovint, klūpant, nuo atramos ir iš apkaso. Taip pat reikia suspėti iššauti tam tikrą kiekį šūvių per nustatytą laiką. Aidi komandos, pokši šūviai, byra tuščios tūtelės. Instruktorių padedami kariai tobulina šaudymo įgūdžius, pratinasi prie naujų ginklų.

Visi kariai ginkluoti Vokietijos koncerne "Heckler &Koch" pagaminto 5,56 mm kalibro automatinio šturmo karabino G36 lietuviškąja versija KA4. Karių teigimu, tai patikimas, lengvas, labai patogus ir taiklus ginklas.

Lygiai tą pačią ceremoniją tenka atlikti ir sutemus. Tačiau šį sykį tenka kęsti spiginantį šaltį, kuris iškart po saulėlydžio ima gnaibyti nepridengtas kūno vietas, skverbiasi po drabužiais. Savo eilės laukiantys kariai trypčioja vietoje, mankštinasi. Šaltį lengviau iškęsti pavalgius vakarienę, kurią vėl atvežė dideliuose termosuose.

Šaudantiesiems sutemus užtenka pataikyti į taikinį. Pratyboms vadovaujantis karininkas rikteli "Ugnis!" ir instruktoriai iššauna signalines raketas. Nuo jų skleidžiamos vaiduokliškos šviesos poligone tampa šviesu lyg dieną. Tačiau labai trumpai. Tenka šauti dar vieną raketą. Kariai tuo metu pradeda pliekti į taikinius. Trasuojantieji šoviniai aiškiai matomi tamsoje, jie rikošetuoja nuo taikinių ar už jų esančių brustverų. Tai šen, tai ten plyksteli liepsnos. "Traseriai" uždega sausą perdžiūvusią pernykštę žolę. Leitenantas įsako nutraukti ugnį. Į gaisravietę skuba paskirtų karių komanda, kuri skubiai užgesina liepsnojančią žolę.

Pratybos vėl tęsiamos.

"Šaudyti baigėme apie 10 valandą vakaro. Kol susitvarkėme ekipuotę, patikrinome ginklus, grįžome atgal į batalioną, jau beveik vidurnaktis. Nors darbo diena truko ilgiau nei 12 valandų, nepervargome. Yra buvę ir sunkesnių dienų", - gana stoiškai praėjusią dieną vertina karė.

Taip baigėsi eilinė vyresniosios eilinės Erikos Šlimaitės darbo diena.