Žiauri tikrovė: vyksta tautos iškraustymas

Internete bei televizijos kanaluose plinta vaizdai, kaip besitraukiantys civiliai armėnai degina savo namus ir net iš kapinių išsikasa artimųjų palaikus, kuriuos ima su savimi, traukiantis nuo artėjančio priešo. Taip pat nemažai pranešimų apie naikinamus dujų vamzdynus, griaunamus tiltus, niokojamus kelius ir kitą infrastruktūrą armėnų paliekamose teritorijose.

Plinta ir vaizdai, kai azerbaidžaniečiai armėnų paliktose gyvenvietėse niokoja krikščioniškas šventyklas, nors Baku valdžia tokius vaizdus vadina „melagingomis naujienomis".

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas vakar paragino nesijaudinti dėl krikščionių bažnyčių Baku perimtose Karabacho teritorijose likimo, teigdamas, kad jos visos yra istorinis šalies turtas. Tai vakar oficialiai pranešė valstybinė naujienų agentūra „AzerTaj".

„Šiandien, pasibaigus karui, kai kurie Vakarų lyderiai kelia klausimą, kas nutiks krikščionių šventykloms žemėse, kurių kontrolę perėmė Azerbaidžanas, išsako susirūpinimą ir pokalbiuose su manimi, ir oficialiuose pareiškimuose. Tegul niekas nesijaudina, pirmiausia - Vakarų šalių lyderiai, kurie kursto islamofobiją, ignoruoja islamo šventyklų išniekinimą ir netgi teisina tuos, kurie tai daro.

Visos šventyklos mūsų teritorijose - tai mūsų istorinis turtas", - pareiškė I.Alijevas, lankydamasis Agdamo rajone, kurio kontrolę pagal trišalį Rusijos, Azerbaidžano ir Armėnijos lyderių pareiškimą lapkričio 20 d. perėmė Baku.

Azerbaidžano prezidentas akcentavo, kad visus istorinius paminklus šalyje saugo valstybė. Pasak jo, šiuo metu valstybės lėšomis remontuojamos dvi stačiatikių cerkvės, o dar viena jau suremontuota.

I.Alijevas paragino Vakarų šalių lyderius nesikišti į Azerbaidžano reikalus.

Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., kai ginčijamoje teritorijoje prasidėjo aktyvūs mūšiai.

Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Dokumente, be kita ko, numatoma dislokuoti Kalnų Karabache apie 2 tūkst. kariškių iš Rusijos.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Islamo tyrinėtojas Prof. dr. Egdūnas Račius:

Tikriausiai būtų galima sakyti, kad armėnų ir azerbaidžaniečių santykiuose tvyro tokia įtampa, toks nepasitikėjimas vienų kitais, kad abipusė ta neapykanta, matyt, natūraliai kelia baimes. Galbūt galime šiuo atveju nekalbėti apie valstybinio lygio baudžiamąsias akcijas ar diskriminaciją (jau nekalbant apie genocidą).

Bet neabejotinai galima svarstyti, jog įvairios grupės ar nusikalstamos grupuotės (nebūtinai jos bus ideologinės, sukurtos nacionalizmo pagrindu) tikrai gali imtis smurto veiksmų prieš armėnų etninės grupės atstovus tose Karabacho dalyse, kurios dabar yra susigrąžintos Azerbaidžano. Praktiškai galima tuo neabejoti.

Žinoma, aš negalėčiau įvardinti tokių veiksmų mastelio ar mėginti svarstyti, kiek tų išpuolių galėtų būti, bet turėtume labai nustebti, kad po šitiek metų neapykantos, trijų gan brutalių ir žiaurių karų tos dvi etninės grupės kažkaip sugebėtų artimai sugyventi. Daugybėje pasaulio vietų, pavyzdžiui, Bosnijoje ar Kosove, kur, atrodytų, net nebuvo tokių ilgų ir sudėtingų įtampų, vis tiek labai sunku rasti bendrą kalbą.

Todėl į klausimą, ar armėnai ne be pagrindo baiminasi susidorojimo, atsakymas yra - taip, tiek pačių žmonių gyvybėms, tiek jų turtui yra iškilęs realus pavojus. Todėl kalbant apie armėnų etninės grupės atstovus, jokio kito individualaus sprendimo, kaip tik palikti tas teritorijas, kurios pereina Azerbaidžano kontrolei, nėra.

Ar tas atsitraukimas turi atrodyti taip drastiškai, kaip dabar pranešama - armėnai degina savo nekilnojamąjį turtą, niokoja infrastruktūrą arba net perkelia savo giminaičių palaikus - yra pateisinama? Ko gero, net reikėtų klausti, ar armėnai pasiryš susprogdinti savo istorijos paveldą, pradedant sakraliais objektais, kulto pastatais, baigiant kokiais nors paminklais? Jeigu jie imtųsi ir šito, tuomet suprastume, kad ten jau prasideda savidestruktyvus vandalizmas.

Klausimas, kurioje vietoje čia sustoti ir tikėtis, kad galbūt azerbaidžaniečiai nesiims priemonių suniokoti materialųjį paveldą, kuris yra visos Europos ar net pasaulio paveldas.

To drastiškumo ribos, matyt, gali būti diskutuojamos, bet kad armėnai išties turi labai pagrįstą pagrindą baimintis dėl savo gyvybių ir turto, neverta net diskutuoti, net jeigu oficialiai Azerbaidžanas paskelbtų, kad priėmė kažkokius specialius įstatymus, kuriais apibrėžiama, kad būtina saugoti, gerbti ir t.t.

Net jeigu tai būtų nuoširdu, vis tiek būtų sunku tuo patikėti, nes praktikoje tai nebūtų įgyvendinama ir bet kokie Azerbaidžano vyriausybės patikinimai, kad bus gerbiamos armėnų teisės ar saugomas paveldas, neskambėtų įtikinamai...

Manyčiau, kad Azerbaidžanas galėtų sau leisti formaliai tą dalį Karabacho, kurią dabar užėmė, padaryti autonomija. Tačiau ką reiškia ta autonomija posovietinėje erdvėje, mes aiškiai matome, nes tai yra labai slidi sąvoka. Pavyzdžiui, Rusija turi daug autonominių regionų ir net respublikų, tačiau jokios realios autonomijos ten nėra ir viską nusprendžia centrinė valdžia.

Todėl spėčiau, kad Azerbaidžanas, ne tiek įsiteikdamas armėnų pusei, kiek nuramindamas tarptautinę bendriją, pareikštų suprantąs, jog čia yra truputį kitokia teritorija ir jai galbūt reikia kitokio statuso: mes štai ją suteikiame parlamento sprendimu, gal net padarome pakeitimus Konstitucijoje... Tačiau čia tikriausiai būtų sustota - nei etnokonfesinė autonomija, nei kokios nors išskirtinės teisės armėnams greičiausiai nebus suteiktos.

Bent jau man sunku būtų įsivaizduoti, kad Azerbaidžanas tai sau leistų. O apie nekontroliuojamą iš Baku autonomiją apskritai nebus nė menkiausios užuominos...