Vakarų civilizacijos Artimuosiuose Rytuose nebus

Artimuosiuose Rytuose vykstantys politiniai procesai Lietuvoje dažniausiai nušviečiami fragmentiškai ir paviršutiniškai, nors jų daroma įtaka viso pasaulio politikai didžiulė. Arabų „pavasariai“, karas Sirijoje, neramumai Egipte, Palestinos nepriklausomybės perspektyvos, Irano ir Izraelio konfliktas, Afganistano ateitis ar Vakarų civilizacijai priskiriamų valstybių vaidmuo šiuose procesuose visus metus buvo pasaulinės žiniasklaidos dėmesio centre. Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su politologu, islamo tyrinėtoju Egdūnu Račiumi.

- Kas dabar vyksta Egipte? Kodėl ten protestuojama dėl naujos Konstitucijos ir kodėl visą laiką po Egipto revoliucijos ten neramu, žūsta žmonės? Nejaugi ir ten „laimėjo ne tie“, kurie būtų priimtini vadinamosioms Vakarų demokratijoms?

- Egipto žmonės daugiau nei 50 metų neturėjo galimybės net išsakyti savo pozicijos. Dabar jie pajuto galintys ne tik sakyti ką nori, bet ir veikti kaip nori. Ir kai kurie iš jų tai daro nebūtinai atsakingai... Egipto Parlamente dominuoja konservatyviosios jėgos, kurios pakeitė proamerikietišką režimą, kasmet sau išsilaikyti gaudavusį iš JAV po 2 mlrd. dolerių. Dabar dominuojančios jėgos logiškai mano turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl visos nacijos. Nepamirškime, kad Musulmonų brolija ten atėjo į valdžią per demokratiškus rinkimus ir tai visi pripažino. Dabar valdančioji jėga suka Egiptą socialinės islamizacijos keliu ir šis procesas, mano nuomone, šalyje vyksta jau keli dešimtmečiai. Kitaip tariant, didžiulė dalis (galbūt net didžioji dalis) visuomenės nuoširdžiai nori didesnio islamo vaidmens ne tik privačiame žmogaus gyvenime, bet ir visos valstybės mastu.

- Tačiau dabar tiek Egipte, tiek ir Vakarų pasaulyje pilna kritikų, kurie aiškina, esą Egipto revoliucija buvo beprasmiška, nes į valdžią atėję tokie patys islamistai dabar užgniauš visas jų įsivaizduojamas laisves. Ar apskritai europietiškos politikos diskursas gali būti taikomas Egipto atveju?

- Stebėtojas kur nors Vakarų Europoje, pasitelkdamas savo liberaliosios demokratijos patirtį ir įsivaizduodamas, kaip turi funkcionuoti valstybė, mato, kad Egipte nieko panašaus į jo įsivaizduojamą valstybės modelį nėra. Vadinasi, daro išvadą, kad viskas buvo beprasmiška. Tačiau ar žmonės galėjo išreikšti savo valią? Žinoma, taip. Dėl rinkimų legitimumo taip pat niekas nesuabejojo. O į valdžią atėjusi Vyriausybė, beje, niekada ir neslėpė savo nuostatų, interesų, ketinimų, kuriuos dabar nuosekliai įgyvendina. Kitaip sakant, Egipto valdžia nieko neapgavo, viešai neaiškino, esą kokie jie yra liberalūs demokratai... Taigi dabartinės valdžios apkaltinti kokiu nors populizmu nėra jokio pagrindo. Jeigu žmonės išreiškė savo valią laisvai ir naujoji valdžia elgiasi taip, kaip žadėjo, visos liberaliosios demokratijos šalininkų pretenzijos skamba labai nerimtai ir jie neturi jokios teisės kvestionuoti Egipto valdžios veiksmų. Didžioji bėda, kad europiečiai viską vertina tik iš savo varpinės: esą kokie kvaili tie egiptiečiai, kad nepasirinko liberalų, o pasirinko kažkokius religingus barzdylas... Lietuvoje taip pat, pasirodo, išrenka „ne tuos“ ir dėl to esą yra viskas blogai...

- Persikelkime į Siriją. Kokios ten vykstančio konflikto perspektyvos? Kokios atomazgos galima tikėtis?

- Pradėčiau nuo savo patirties. Sirija kultūrine prasme man buvo pats mieliausias kraštas (nekalbu apie politinį režimą), ne kartą ten lankiausi. Žinoma, mačiau, kad ten yra skirtingos etnokonfesinės bendruomenės, tačiau man niekada neatrodė, kad jos būtų tarpusavyje labai susipriešinusios. O tai, kas vyksta dabar, man labai primena Jugoslaviją ar netgi konkrečiai Bosniją anų karų metais. Vienareikšmiškai reikia kalbėti apie režimo žlugimą. Ar Bašaras Asadas (Bashar al-Assad) bus brutaliai nužudytas, kaip nutiko daugeliui arabų lyderių, ar netikėtai atsiras Teherane - ne taip svarbu. Režimas jau dabar yra žlugęs ir netgi Rusija jo realiai nepalaiko, nes supranta, kad ten investuoti jau neapsimoka. Palaiko tik Iranas, tačiau didesnių svertų jis neturi. Bijau, kad Sirijos laukia nebūtinai labai ilgas, tačiau itin brutalus pilietinis karas. Dabar ten pilietinio karo net nėra, dabar yra maištininkai versus Vyriausybė. O tikrasis pilietinis karas prasidės, kai nebeliks realios Vyriausybės.

- Kodėl tos etnokonfesinės grupės tarpusavyje susipriešino, nors, kaip minėjote, anksčiau neatrodė, kad gali taip nutikti?

- Matyt, įvairiausio lygmens nepasitenkinimo esminės priežastys visada buvo socialinės ekonominės. Tačiau svarbiausia priežastis, mano nuomone, buvo neadekvatus režimo atsakas į pirmuosius nepasitenkinimo proveržius. Atsakas buvo labai brutalus - juk iš pradžių režimo buvo nužudyti net keli vaikai. Žinoma, buvo ir išorinių veiksnių - Saudo Arabija, Kataras... Sunitai pradėjo veikti per savo šaltinius, televizijos „Al-Jazera“ įtaka ir t.t. Mes žinome, kad režimas buvo socialistinis ateistinis ir kad jį taip pat išnaudojo sunitai kalbėdami apie bedievius valdžioje. Prasidėjus visų šitų sluoksnių mobilizacijai režimas tiesiog darė vieną po kitos neatleistinas klaidas, kurios jam ir kainuos gyvenimą.

- Šiame kontekste reikėtų paaiškinti skirtumus tarp sunitų ir šiitų. Daugeliui skaitytojų dažnai šie skirtumai nesuvokiami ar bent jau neatrodo, kad religinė konfesinė priklausomybė gali tapti ir kruvinų skerdynių pagrindu. Kodėl jie konfliktuoja?

- Kai kalbama apie musulmonus, labai retai susimąstoma, kad jie yra lygiai taip pat susiskaldę, kaip ir krikščionys. Katalikai ir protestantai, o tarp protestantų yra daug atšakų, taip ir musulmonų pasaulyje. Jie yra suskilę į tris šakas, kurios atsirado išskirtinai politiniu pagrindu, tačiau vėliau savo skirtumus institucionalizavo teologijoje ir teisėje. Kitaip tariant, iš pradžių buvo klausimas: kas valdys? Antras klausimas: o kodėl jie valdys? O tada pereita į teisinį lygmenį ir pasakyta: mes darysime taip, nes jie daro kitaip... Pavyzdžiui, tarp šiitų ir sunitų skiriasi netgi santuokos formos, tai labiau teisinis skirtumas, o liturginių bei visokių kitokių skirtumų yra dar daugiau. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad sunitai visuomet sudarė daugumą visose valstybėse, išskyrus Persiją, kuri nuo XVI a. tapo šiitų valstybe. Taigi šiitai visą laiką jautėsi diskriminuojami, daugumos nesuprasti ir išsiugdė vadinamąjį viktimizacijos, arba aukos, sindromą.

Realybėje tai pasireiškė ir žudynėmis, ir kankinimais, ir visomis kitomis diskriminacijos formomis. Tai buvo pakylėta į savotišką vertybių lygmenį, net tapę tam tikro folkloro dalimi. Šiitai įsitikinę: jie, sunitai, visą laiką mums kenkė. O tarp sunitų vyrauja požiūris, kad šiitai turi visokių kėslų, yra nukrypėliai, sektantai ir t.t. Jeigu kurioje nors teritorijoje šiitai įgauna santykinai didesnę galią negu sunitai, pastarieji tai traktuoja kaip globalią grėsmę. Tai įsisenėjusi problema ir tai yra tipiškas politinio nepasitikėjimo pavyzdys. Nes niekas nesimuša dėl to, ar tu turi nusiimti diržą melsdamasis, ar neprivalai to daryti, arba dėl to, kaip laikyti rankas maldos metu. Mušasi dėl valdžios, galios, įtakos ir resursų.

- Dar vienas karščiu pulsuojantis taškas regione - Irano ir Izraelio santykiai, grasinantys peraugti į rimtą karinį konfliktą. Ar konfrontacija tarp šių valstybių gali virsti karu?

- Irane taip pat vyksta rinkimai ir ten negalime iš anksto nuspėti, kas bus valdžioje. Štai Rusijoje žinojome, kas bus valdžioje, Baltarusijoje - visada žinome, o štai Irane tai nuspėti nepalyginti sunkiau. O rinkimai Irane vyks kitų metų vasarą ir dar iki šiol neaišku, kas bus kandidatai, nes dabartinis valstybės vadovas Mahmudas Ahmadinedžadas (Mahmoud Ahmadinejad) kandidatuoti negali. O koks bus naujojo prezidento požiūris ir retorika, šiandien nuspėti sudėtinga. Nepamirškime, kad Irane nėra ministro pirmininko, tad prezidento, kuris yra ir Vyriausybės galva, požiūris bus lemiamas. Izraelyje taip pat greitai vyks rinkimai. Šiandien tai yra valstybė, kuri labiausiai nori sunaikinti Iraną, gal trigubai labiau nei Iranas Izraelį, tačiau ar taip bus ir po rinkimų - taip pat nėra visiškai aišku. Dabar manoma, kad Izraelio valdantieji išliks valdžioje, tačiau ar jie gaus pakankamai balsų - neaišku.

Dabartinė žydų valdžia prieš rinkimus tikrai nesiryš tokiam savižudiškam žingsniui ir Irano nepuls. Ar ji ryšis tai daryti vėliau, kai rinkėjai patvirtins jos mandatą? Viską lems JAV pozicija, o Amerika vis dėlto išsirinko ne Mitą Romnį (Mitt Romney)... Aš esu įsitikinęs, kad naujasis senasis JAV prezidentas tikrai nesiryš imtis tokių veiksmų, nes priešingu atveju tai pranoktų netgi Džordžą Bušą (George Bush)... Taigi raudona linija vargu ar bus peržengta, nors Izraelis, žinoma, bandys ją stumdyti.

- Palestinos klausimas: laisvė ir tarptautinis pripažinimas ar faktinė okupacija ir nuolatinė depresija, nepritekliai, teritoriniai konfliktai, kariniai smūgiai ir kontrasmūgiai, netektys ir t.t. Ar bus leista Palestinai sukurti nepriklausomą valstybę?

- Žiūrint iš JAV ir Izraelio perspektyvos, palestiniečiams nebus leista sukurti nepriklausomos valstybės. Galbūt niekada nebus leista, kad ir ką jie darytų. Žiūrint iš kitos perspektyvos, kuri dabar lyg ir pradeda gimti, - vilčių yra ir jas skatina beužsimezganti palestiniečių vienybė. Kita vertus, Palestinos statusas gana sėkmingai keliamas ir Jungtinėse Tautose. Tačiau svarbiausia, kad partijos „Fatah“ ir „Hamas“ atranda viena kitą, o tai rodo, kad jos gali viena su kita dirbti kartu, siekdamos to paties tikslo.

Anksčiau nieko panašaus nebuvo. Jeigu jos sugebės pagaliau susivienyti, tai galės imtis ir vieningų diplomatinių veiksmų, tai leidžia daryti ir JT suteiktas naujas statusas. Savo ruožtu tai padės formuotis ir valstybei, nes valstybės dabar nėra - yra tik du feodai: Gaza ir Vakarų krantas. Tačiau atsižvelgiant į Izraelio valstybės buvimą tiek aplinkui, tiek viduje, tai nieko gero artimiausiu metu Palestinai nežada. Čia netgi ne kokia nors Padniestrė ar Osetija, tai gerokai sudėtingiau...

- Afganistanas. Kas atsitiks, kai sąjungininkai nutrauks šalies okupaciją?

- Sakoma, kad istorija nesikartoja, bet bus labai įdomu, ar ten nepasikartos 1989-1992 metų situacija. Kai sovietai pasitraukė ir subyrėjo, žlugo ir Muchamedo Nadžibulos (Mohammad Najibullah) prosovietinis režimas. Jis iš pradžių ketino dalytis valdžia su buvusia ginkluota opozicija, bet opozicija to nenorėjo ir tiesiog paėmė valdžią. Klausimas tik toks, ar Hamidui Karzajui (Hamid Karzai) teks dalytis valdžia, ar jis ją tiesiog perleis. Jeigu perleis, klausimas - kam? Pas mus sakoma - Talibanui, tačiau nesuvokiama, kiek ten daug yra įvairiausių frakcijų, interesų ir judėjimų, teritorinių skirtumų ir ideologinių srovių.

Tie žmonės kovoja: a) prieš okupaciją; b) prieš H.Karzajaus valdžią. Visus juos pakišti po Talibano skėčiu yra absoliučiai neteisinga. Klausimas tik kaip jie susitars tarpusavyje. 1992 m. jie santykinai sugebėjo susitarti. Bet kokiu atveju tai, kas pas mus vadinama Talibanu, tikrai bus valdžioje, greičiausiai turės savo atskirą frakciją, turės labai daug įtakos Pietuose, tačiau valdžios dalybose dalyvaus ir tadžikų, ir uzbekų grupuotės... Bet kokiu atveju tai bus konservatyvios, religiškai angažuotos jėgos. Visa ta liberalizacija, emancipacija, moterų teisės ir t.t. išnyks iškart su paskutiniu sąjungininkų kareiviu, be to, visa ta Vakarų civilizacijos peršama kultūra ir iki šiol ten netapo jokiomis vertybėmis. Tai tiesiog buvo pardavinėjama Vakarų žiniasklaidai ir skirta būtent Vakarų civilizacijoms apmulkinti, bet patiems afganams šita Vakarų pasaulio liberalioji demokratija nerūpi.

- Ar įmanoma visoms įvykusioms arabų revoliucijoms rasti bendrą vardiklį? Kiek tai lėmė vidaus pokyčių poreikis, o kiek - kitų užsienio valstybių interesai, tarp jų ir Vakarų valstybių?

- Galima surasti tam tikrus bendrus vardiklius, motyvus, atvedusius į nepasitenkinimo išreiškimą tomis priemonėmis, kurios taip pat gana panašios. Pavyzdžiui, Libijoje tai nutiko dėl režimo reakcijos - jeigu režimas nebūtų sureagavęs taip drastiškai, būtų leidęs taikius protestus, galbūt pabaiga būtų tokia kaip Bahreine ar Egipte... Tačiau aišku, kad pirmiausia tame regione yra labai daug asmeninio nepasitenkinimo. Beveik visuose šituose maištuose mes matome individualių nepasitenkinimų susiliejimą į vieną bangą, t.y. tai nebuvo organizacijų ar partijų inspiruotas nepasitenkinimas. Ten nebuvo jokio, mūsų supratimu, Sąjūdžio. Tiesiog visi buvo nepatenkinti dėl skirtingų priežasčių, tai sirpo dešimtmečiais ir reikėjo menkos kibirkštėlės, kad gaisras išplistų visur. Tada prasidėjo grandininė reakcija.

Bet yra ir daug skirtumų, ypač jei kalbame apie tų maištų eigą, padarinius ir perspektyvas. Pavyzdžiui, Jemene ir Bahreine, nors žuvo tikrai nemažai žmonių, jokių valdžios pokyčių neįvyko. Galime sakyti, kad įvyko Libijoje, tačiau koks viso to rezultatas? Libijos ir Tuniso valstybės turi bendrą sieną, tačiau procesai ten absoliučiai skirtingi, netgi priešingi. O Vakarams tai buvo nemaža staigmena. Tarkime, Sirijos atveju Vakarai net neturi su kuo kalbėtis dėl paramos, nepajėgia netgi suburti vieningos opozicijos, nes ten veikia daugybė skirtingų grupuočių ir etnokonfesinių grupių, kurios kariauja savo mažus karus savo miesteliuose. Be to, jie pasimokė iš Libijos ir dabar bus atsargesni. Kita vertus, dalis nuverstų režimų buvo proamerikietiški, kaip Hosnio Mubarako (Hosni Mubarak) režimas Egipte, kasmet gaudavęs iš JAV 2 mlrd. dolerių Kalėdų čekį...

Mano įspūdis, kad tiek NATO, tiek Vakarų politikai nesitikėjo, kad apskritai ten gali kilti revoliucijos, kurios galėtų pasiekti netgi režimų nuvertimo efektą. Jau anekdotu tapo situacija, kai Prancūzijos užsienio reikalų ministrė privačiu Tuniso prezidento lėktuvu skrisdama virš šalies atostogauti ir matydama daugybę žmonių klausia: „O ką jie čia veikia?“ Tuniso vadovas atsako: „Nieko tokio, protestuoja...“ O po trijų dienų žlunga jo režimas... Libijos atveju Vakarai kišosi aktyviai ir improvizavo, o štai Sirijos atveju jie jau atsargūs, nes niekas negali prognozuoti, koks režimas ateis, kai šitas bus nuverstas. Taip, Vakarai visada kišosi į šį regioną ir vis naudojo gražią retoriką: esą mes čia civilizuojame, mes čia kuriame, nors prieš tai reikia šiek tiek sugriauti...