Vaclavą Havelą įamžins 75 metrų ilgio monumentas Vltavos upėje

V. Havelui (1936–2011) skirtas paminklas turėtų iškilti Vltavos upėje priešais Prahos pilį – būtent čia dirbo pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas. Žmonės jį išsirinko po taikios „aksominės revoliucijos“, kuri užbaigė keturis dešimtmečius trukusias režimo – jo praminto „Absurdistanu“ – represijas. V. Havelasa buvo pirmasis Čekijos Respublikos (1993–2003) ir paskutinis Čekoslovakijos prezidentas (1989–1993).

Netoli monumentui parinktos vietos buvo ir kitos V. Havelo gyvenime svarbios vietos – jo namai ir teatras, kuriame jis reiškėsi kaip ryškus meno bendruomenės veikėjas.

Monumentas turėtų būti 75 metrų ilgio, 5 m pločio ir 2 m gylio. Paminklo matmenys parinkti neatsitiktiniai: V. Havelas mirė eidamas 75 metus. Vidutinis žmogaus ūgis lėmė paminklo gylį, sumanyta, kad dažnas paminklo lankytojas, eidamas specialia pakyla savo akių lygyje matytų upės paviršių. 5 metrų plotis taip pat nulemtas daugelio tyrimų. Teigiama, kad būtent tokio pločio patalpoje į paminklą tekantis upės vanduo sukurs niekad nepasibaigiančios prarajos jausmo įspūdį.

Stipri vandens srovė turėtų nuolat grasinti praryti paminklą – lygiai taip pat, kaip komunizmo režimas grasino V. Havelui ir kitiems disidentams, kurie stojo prieš priespaudą ir neteisybę, teigia paminklo autoriai.

Paminklas bus pasiekiamas tik valtimis.

V. Havelas čekams buvo moralinis autoritetas

Jis gimė 1936 metų spalio 5 dieną Prahoje, turtingoje šeimoje, kuri neteko beveik viso turto per komunistų 1948 metais įvykdytą nacionalizaciją. V. Havelui nebuvo leista studijuoti, todėl jis mokėsi vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti teatre kaip scenos darbininkas.

Į politikos aktyvistų veiklą jis rimtai įsitraukė 1977 metų sausį, kai tapo vienu iš žmogaus teisių manifesto „Chartija 77“ autorių, o ši kova sulaukė didėjančio susidomėjimo Vakarų šalyse.

V. Havelas buvo daug kartų suimtas ir ketverius metus praleido komunistinio režimo kalėjimuose. Jo laiškai iš kalėjimo, rašyti žmonai, tapo vienais iš labiausiai žinomų jo kūrinių. Vėliau išleistuose knygoje „Laiškai Olgai“ (Dopisy Olze) tekstuose gili filosofija persipina su rimtais patarimais savo sutuoktinei, kurią jis laikė savo mokytoja ir geriausia drauge, kuri toleruodavo jo nesantuokinius romanus ir kitas silpnybes.

Įvykiai 1988 metų rugpjūtį, minint Varšuvos pakto pajėgų invazijos 20-ąsias metines, pirmąkart parodė, kad V. Havelas ir jo draugai gali kada nors pakeisti beveidžius komunistinio režimo pareigūnus, kurie jį kalino.

Tūkstančiai žmonių, daugiausiai jaunimo, dalyvavo eitynėse Prahos centre, skanduodami V. Havelo, taip pat šio dramaturgo didvyrio – filosofo Tomašo Garrigue`o, kuris tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu 1918 metais – vardus.

V. Havelo areštas per 1989 metų sausį vykusį kitą gatvės protestą ir vėlesnis teismas sukėlė pasipiktinimą jo šalyje ir užsienyje. Spaudimas imtis pokyčių buvo toks stiprus, kad komunistai jį paleido gegužę.

Tų pačių metų rudenį komunistiniai režimai pradėjo braškėti visoje Rytų Europoje, o lapkritį griuvo Berlyno siena. Praėjus aštuonioms dienoms po šio įvykio, komunistinė milicija žiauriai išvaikė tūkstančių Prahos studentų demonstraciją.

Tai buvo ženklas, kurio laukė V.Havelas ir jo šalis. Per dvi paras buvo įkurtas naujas platus opozicijos judėjimas, o trečiąją dieną šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves. Per tris audringas savaites komunistų valdymas buvo palaužtas.

1989 metų gruodžio 29 dieną V. Havelas buvo išrinktas Čekoslovakijos prezidentu šalies parlamento, kuriame vis dar dominavo komunistai. Po trejų metų jis kreipėsi į tautą Naujųjų metų išvakarėse: „Iš talentingų ir savarankiškų žmonių režimas mus buvo pavertęs mažais sraigteliais baisingai didelėje tarškančioje ir dvokiančioje mašinoje.“