Ukraina tikrųjų fronto karių akimis

Nuvykus į Ukrainą susitikti su fronte prieš separatistus kovojusiais kariais pirmiausia į akis krito jų įsitikinimas, kad būtent jie, o ne kas nors kitas sukurs stiprią Ukrainos valstybę.

„Azovo“ bataliono skyriaus vadas (kovinis slapyvardis - Stasas) yra tikras Ukrainos rusas, gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Donecke. Iškart po Krymo okupacijos mieste prasidėjus neramumams, pradėjo įkalbinėti draugus priešintis į gimtąjį miestą siunčiamiems Rusijos emisarams.

Stasas fronte patyrė rimtų sužeidimų, tačiau pagijęs vėl veržiasi į mūšį. Po savaitės jis greičiausiai vėl bus fronte, nors Lvove esantys draugai įkalbinėja jį pasilikti užfrontėje ilgiau, netgi rado jam darbą apsaugos firmoje.

„Aš negaliu čia ilgiau pasilikti, - sako Stasas. - Kiekvieną dieną ten žūva mano fronto draugai, o čia... Pats juk matai, čia, Lvove, gatvėmis šlaistosi visokie spekuliantai, geria, ūžauja, tampo mergas, tarsi jokio karo nė nebūtų. Daugeliui nusispjauti į tai, kas vyksta iš tikrųjų. Man šlykštu visa tai matyti, kartais tiesiog bijau nesusivaldyti ir nepritvoti kokio pašvinkusio vertelgos, kuriam svarbiausia yra kalti „babkes“, kad paskui turėtų ką pragerti... Ką jie visi čia veikia? Ko čia švinksta, kai fronte taip trūksta vyrų, o kartais net neturime kuo šaudyti į atakuojantį priešą.“

Iš tikrųjų, vaikštant Lvovo gatvėmis drauge su Ukrainos savanorių korpuso „Dešinysis sektorius“ („Pravyj sektor“ - ukr.) kovotojais sunku atsikratyti įspūdžio, kad dabartinė situacija jau šimtus kartų buvo aprašyta kone visų įvairių karų kareivių prisiminimuose: kol vieni kaunasi fronte, kiti gyvena nerūpestingą gyvenimą toli nuo pavojaus.

„Dešiniojo sektoriaus“ savanorių korpuso eilinis (kovinis slapyvardis - Šamanas), iš fronto atvykęs į gimtąjį Lvovą atostogų, tokią publiką vadina „dvasios ubagais“, tačiau jų pasyvumo pernelyg nesureikšmina: „Fronte esančių pajėgų pakaktų išvalyti mūsų šaliai nuo okupantų ir teroristų, visi savanoriai yra „užsivedę“ ir jų kovinė dvasia puiki, tačiau padėtį gadina išdavikiški mūsų politinės valdžios veiksmai, pasirašant visokius „Minsko susitarimus“ ir kitas nesąmones. Dabartinis žuvusiųjų santykis kare yra maždaug 1 su 15 mūsų naudai ir fronto vyrai laukia nesulaukia įsakymo atakuoti priešą. Dabar tai yra didžiausia mūsų svajonė - smogti jiems ir pribaigti visiems laikams. Tačiau politinė valdžia užsiima savo biznio reikaliukais, o ne valstybės išlaisvinimu. Ko norėti, juk net mūsų vadinamojo prezidento verslas iki šiol sukasi Rusijoje, o visoje Ukrainoje kuo puikiausiai veikia rusiškų bankų filialai...“

Saugiai Lietuvoje gyvenantys „apžvalgininkai“ tokias kalbas, žinoma, pavadintų sąmokslo teorijomis ir postringautų apie Ukrainos „eurointegracijos“ svarbą bei reikšmę, liaupsindami Ukrainos valdančiuosius už jų pastangas suartėti su Europa. Tačiau fronto kariai tik skeptiškai šypsosi, išgirdę klausimą apie tai, kaip jie įsivaizduoja savo šviesią europietišką ateitį.

„Be „Dešiniojo sektoriaus“ dabartinių karių nebūtų jokio Maidano, o buvusieji Janukovyčiaus prorusiškieji vagys ir toliau sėdėtų savo sostuose, - atsako Šamanas. - Dabar tiesiog Maskvai lojalius vagis pakeitė Briuseliui ir Vašingtonui lojalūs vagys, kurie ir su ta pačia Maskva kuo puikiausiai varo biznį. Štai tau ir visa „eurointegracija“. Čia ne mes turėtume eiti į Europą ir kažkur ten „integruotis“... Čia Europa turi ateiti pas mus ir realiai, o ne kalbomis padėti nugalėti „vatą“ (ukrainiečiai „vata“ vadina separatistus ir Rusijos samdinius - aut. past.). Jie nenori to suprasti, tačiau priešingu atveju rytoj „vata“ jau bus Paryžiuje ir Berlyne, tik ten nebus kam priešintis.“

Frontininkų nepasitikėjimą esama valdžia lemia ne tik savanoriams nepatinkantys Minsko susitarimai, kuriuos jie vadina tiesiog išdavyste, ar akis badantys valdančiojo elito verslo ryšiai su Rusija. „Dešinysis sektorius“ ir savanorių batalionas OUN („Organizacija ukrainskich nacionalistov“ - Ukrainos nacionalistų organizacija, ukr.) šiuo metu šalyje yra vieninteliai koviniai daliniai, kurie nepavaldūs jokiai valdžiai ir netgi fronte nesulaukia iš valdžios jokios paramos. Vyrai ten kovoja tuo, ką pavyksta surinkti iš civilių gyventojų aukų ir kitų savanorių pagalbininkų.

„Vienintelį kartą valdžia mums atvežė „bronikus“ (neperšaunama liemenė - liet.), - pasakoja Šamanas. - Mes sustatėme tuos „bronikus“ prie sienų ir paleidome po keletą šūvių. Iš jų pasipylė kažkokie popieriai ir kulkos juos lengvai pramušė... Štai ir visa valdžios pagalba patiems kovingiausiems savo daliniams. Nežinau, gal jie tiesiog prisipirko kiniškos produkcijos, o gal tokiais būdais nori mumis atsikratyti... Patys spręskite, ką mes apie juos po viso to galvojame... Tai kas būtų, jeigu jie mums atsiųstų savo vadovybę? Iškart lieptų pasiduoti rusams? Pasakyk man, Stasai, jeigu jums įsakys, eisite mūsų nuginkluoti?“

„Azovo“ batalionas oficialiai yra pavaldus Ukrainos vidaus reikalų ministerijai (VRM), tad klausimas atrodo visai logiškas, nors „Dešiniojo sektoriaus“ kariai su „Azovo“ vyrais dabar fronte kovoja kartu ir vieni kitus labai vertina už beatodairišką drąsą bei mūšiuose demonstruojamą pasiaukojimą.

„Dėjome mes ant tų politikierių... - šypsosi Stasas. - Aš seniai žinau, kad kuo daugiau žvaigždučių ant antpečių, tuo mažiau tokiu tipu gali pasitikėti... Netikiu, kad jie mums duotų tokį įsakymą. Jie juk ne savižudžiai, o atvirkščiai - netgi labai nori gyventi, o ypač gerai gyventi...“

Į pokalbį įsitraukia Lvovo „Dešiniojo sektoriaus“ vadas Hameris (interviu su juo skaitykite toliau), kuris fronte kaunasi nuo pirmųjų karo dienų. „Aš nuolat sulaukiu įvairių priekaištų, atseit esame „urviniai nacionalistai“, nieko nesuprantame apie kažkokias „žmogaus teises“ ir pan. Iš tikrųjų mūsų gretose kovoja įvairių tautybių žmonės ir jokios neapykantos mes jiems nejaučiame, atvirkščiai, apkasuose patirtas vargas ir kraujas mus susaistė tokiais ryšiais, kokių jokia valdžia nepajėgs nutraukti. Kai mes sakome, kad nepasitikime valdančiuoju elitu ir visa ta karine vadovybe, sėdinčia štabuose nuo neatmenamų sovietinių laikų, tai tikrai turime tam pagrindą. Mūsų žmonės tiek Lvove, tiek kitose vietose yra tendencingai persekiojami ir suiminėjami, net mums ne visada pavyksta juos apginti ar „atmušti“, mes nuolat esame šmeižiami ir vadinamojoje liberalioje spaudoje apie mus kuriami žmones gąsdinantys mitai. Akivaizdu, kad kažkur aukštai jau priimtas sprendimas su mumis susidoroti. Na ką gi, vadinasi, bus nauja revoliucija. Tik šį kartą - nacionalinė. Kai tik išlaisvinsime savo šalį nuo okupantų, imsimės šitų, - Hameris parodė nykščiu į viršų. - O jeigu šį kartą pralaimėsime, tai gyvų jie mūsų nepaims...“
 

„Respublika“ kalbėjosi su Tarasu Babaničiumi (kovinis slapyvardis - Hameris), Ukrainos savanorių korpuso „Dešinysis sektorius“ 2-ojo atsargos bataliono vadu.

- Kokia dabar padėtis frontuose? Koks jūsų organizacijos santykis tiek su dabartine karine vadovybe, tiek su politine šalies valdžia?

- Mūsų oficialiai kariuomenei valdžia dabar nuolat duoda įsakymus priešo nepulti, nešaudyti, net neatsakyti į priešo artilerijos ugnį... Žinoma, jie kartais priversti atsakyti ugnimi, kartais ir pavieniai kariai nevykdo tokių įsakymų, tačiau, deja, tai vyksta nedažnai. Pagrindinė Ukrainos kovinė galia - savanorių batalionai ir būriai, „Dešiniojo sektoriaus“ korpusas, „Azovas“, „Donbasas“, „Aidaras“ ir kiti. Dauguma tų batalionų yra legalizuoti, t.y. priklauso kokioms nors policijos ir armijos struktūroms. Nelegalizuoti esame tik mes ir batalionas OUN. Mums siūlo tokias sąlygas, su kuriomis negalime sutikti. Jie nori, kad tiesiog vykdytume visus jų įsakymus, tačiau visiškai atmeta mūsų sąlygas. Mes reikalaujame ypatingojo statuso, kurio nusipelnėme savo krauju, ir neketiname paklusti kažkokiems fronte ar Maidane niekada nematytiems ir niekuo nenusipelniusiems štabuose kelnes trinantiems karininkams arba dar kokioms nors užnugario žiurkėms. Mūsų vadas Dmitro Jarošas parengė ir parlamentui pateikė įstatymo projektą dėl mūsų legalizacijos. Projekto esmė - kad mūsų karinis junginys egzistuotų tokiomis sąlygomis kaip, pavyzdžiui, Estijos gynybos sąjunga „Kaitselit“. Tokie patys įstatai ir tas statusas, kurį estai turi savo šalyje, kažkodėl netenkina mūsų valdžios, nors mūsų parlamentarai ir kiti politikieriai vienas per kitą postringauja, kad estiškas pavyzdys yra pozityvus, kad ten viskas yra gerai ir pan. Tačiau labai abejojame, kad šis įstatymas mūsų Radoje bus priimtas, nes jiems esame labai neparankūs.

- Kitaip sakant, valdžia viena šneka visuomenei, o daro visiškai priešingai? Kodėl esate tokie neparankūs valdžiai?

- Todėl, kad atvirai keliame į viešumą visas valdžios iki šiol padarytas nesąmones tiek fronte, tiek ir civiliniame gyvenime. Be to, turime tvirtas vertybines nuostatas, kuo mūsų valdžia taip pat pasigirti negali. Jie tiesiog nori mus kontroliuoti ir suniveliuoti, kad ir mes giedotume valdžią liaupsinančias giesmeles ir niekur nesikištume.

- Koks „Dešiniojo sektoriaus“ požiūris į vadinamuosius Minsko taikos susitarimus?

- Mūsų požiūris yra paprastas: priešas atėjo į mūsų žemę. Atitinkamai arba jis turi pats išeiti, arba mes patys jį išmušime lauk. Jokie susitarimai čia neįmanomi. Su kuo ten tartis? Kodėl tokiais susitarimais legalizuojami kažkokie valdžia pasiskelbę banditai ir okupantai? Tie, kurie tokius susitarimus pasirašinėjo, niekada neklausė savo tautos nuomonės, neklausė jie ir fronto karių nuomonės. Todėl tie susitarimai yra neteisėti.

- Ne taip seniai jūsų Radoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo iš buvusio šalies vadovo V.Janukovyčiaus atimamos visos prezidentinės regalijos. Ar jūsų nenustebino dabartinio šalies prezidento Petro Porošenkos reakcija į šį parlamento aktą? Galbūt tai tik nevykęs nesusikalbėjimo pavyzdys, o politikai daro viską, ką gali, kad greičiau užbaigtų konfliktą?

- Na taip, P.Porošenka pateikė apeliaciją... Aš suvokiu, kad lietuviams, kurie iki šiol remia mūsų kovą, labai sunku suprasti tokius politikos viražus. Aš asmeniškai ir visi mūsų korpuso kariai yra įsitikinę, kad tokie P.Porošenkos veiksmai yra tiesiog neadekvatūs. Apskritai mes manome, kad mūsų valdžia visiškai nenori kuo greičiau užbaigti šio karo ir atvesti Ukrainą į pergalę. Valdžia tiesiog ketina visa tai užglaistyti, kad išoriškai nesimatytų konflikto požymių, ir toliau varyti savo purviną biznelį... Mūsų tai netenkina. Mūsų netenkina ir parlamento bei daugelio savivaldos institucijų darbas. Nes komunaliniai mokesčiai tik didėja, kainos auga, valiuta devalvuojasi, mūsų tauta vis labiau skursta ir jokių valdžios pastangų, kad pakeistų šią situaciją, nematome.

- Tokiu atveju kokią matote Ukrainos ateitį? Juk Ukrainoje vyko jau daug rinkimų ir iki Maidano, ir po jo, tačiau visi po rinkimų į valdžią atėję politikai, pasak jūsų, nevykdo savo įsipareigojimų tautai ir valstybei. Ką tuomet daryti?

- Jeigu valdžia nepradės vykdyti savo įsipareigojimų ir nesusiims, o tuo aš smarkiai abejoju, Ukrainoje netrūks aktyvistų, kurie pradės naują, tikrai nacionalinę revoliuciją. „Dešinysis sektorius“ vėl kausis pirmosiose gretose. Tai yra mūsų pareiga, kaip mūsų pareiga yra dabar kautis fronte. Anksčiau ar vėliau ukrainiečių tauta nugalės šioje kovoje - tiek prieš išorės, tiek ir prieš vidaus priešus. Tačiau pirmiausia mūsų pareiga yra sugrąžinti visas užgrobtas Ukrainos žemes. Mes kartais pusiau juokais sakome, kad dabar gyvename vidinės okupacijos sąlygomis. Fronte viskas yra aišku - priešas žinomas, imi jį ir tiesiog naikini. O čia visokių kenkėjų knibžda visur. Todėl kursime tokią valstybę, kuri dirbs tautos labui, o ne kažkokių privilegijuotų kastų naudai. Ukraina turi priklausyti tikriems ukrainiečiams, o ne tiems nutukusiems veikėjams, kurių didžiausias rūpestis dabar - kaip pasipelnyti iš valstybės iždo ir išsukti nuo fronto savo prie kompiuterių ar baruose sėdinčias atžalas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“