Turkijos ir Rusijos draugystė – iš išskaičiavimo?

Draugystė iš išskaičiavimo, ko gero, nėra blogas dalykas, jeigu skaičiavimas teisingas. Tačiau ar teisingai skaičiuoja Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, tikėdamasis, kad Maskva ir toliau padės, kišdama pagalius į ratus kurdams, ir leis Ankarai vyrauti Artimųjų Rytų regione, nors to siekia pati? Palinkęs į Maskvą, R. T. Erdoganas nutolo nuo Vakarų. Kita vertus, vargu ar Turkija iš tikrųjų nenori, kad, kaip ir anksčiau, Vašingtonas, o ne Maskva būtų sąjungininkas, bet laukia Donaldo Trumpo – kaip ir Rusija, kuri viliasi, kad santykiai su naująja administracija bus kitokie, nei buvo su Baracku Obama. Tad ko verta Ankaros ir Maskvos draugystė iš reikalo, kai aišku viena – Turkijos ir Rusijos santykių problema iškilo ne vakar ir išnarpliota bus ne rytoj?

Jos nuo seno buvo priešininkės, Šaltojo karo laikais – skirtingose geležinės uždangos pusėse. Žlugus Sovietų Sąjungai, surėmė ietis dėl įtakos Vidurio Azijoje ir Kaukaze. Prieš porą metų – dėl Rusijos aneksuoto Krymo, kurio tikrieji gyventojai – totoriai, giminingi turkams.

Kilus pilietiniam karui Sirijoje – taip pat priešingose pusėse ir taip aršiai, kad Turkijos pajėgos numušė Rusijos naikintuvą, pažeidusį jos oro erdvę. Vladimiras Putinas tai pavadino dūriu į nugarą, uždraudė savo turistams ilsėtis Turkijoje, įvedė ekonominių, prekybos sankcijų.

Ir staiga po Maskvoje ir Ankaroje skambėjusių toli gražu nediplomatinių epitetų, kad R. T. Erdoganas yra melagis, kad pelnosi iš džihadistų naftos, kad Maskva pigi šmeižikė, – posūkis 180 laipsnių kampu. Iš R. T. Erdogano lūpų nuskambėjo net kaltinimai amerikiečių vadovaujamai koalicijai, kad ji neva palaiko džihadistus.

„Ką koalicijos pajėgos kalbėjo iš pradžių? Kad kovos su teroristų organizacija „Daesh“ iki pat pabaigos. Jie kaltino, kad mes palaikome „Daesh“. Kur jie dabar, jie palaiko teroristų grupes – „Daesh“, kurdų pajėgas. Turime tai patvirtinančių nuotraukų, vaizdo medžiagos“, – pareiškė Turkijos prezidentas.  

Iš Ankaros politikų lūpų skamba kaltinimų Vakarams ir dėl vis dažnesnių teroro išpuolių Turkijoje. Apklausos rodo, kad beveik 80 procentų Turkijos visuomenės tiki, kad Amerika prisidėjo ir prie nepavykusio liepos 15-osios pučo, juk valdžia nuolat kaltina Pensilvanijoje prisiglaudusį dvasininką Fethullah Guleną ir jo šalininkus.

Net ir Naujųjų metų žudynės, kai užpuolikas vienišius nužudė 39 žmones Stambule, esą primena CŽA braižą, sako Turkijos pareigūnai. Ir Rusijos ambasadorius Ankaroje nužudytas, nes neva trečioji jėga nori bet kokia kaina sukiršinti Ankarą ir Maskvą, kuriai toks vertinimas taip pat patinka. Rusija niekada nepraleidžia progos išnaudoti plyšių tarp NATO sąjungininkų.

Bet kas pastūmėjo R. T. Erdoganą jos link? Juk Turkija nuo 1952-ųjų yra tvirta NATO narė su antra pagal dydį armija Aljanse, lyg ir norinti įsijungti ir į  Europos Sąjungą.

R. T. Erdoganas, kaip ir V. Putinas, negali pakęsti Vakarų kritikos, kad yra korumpuotas, autokratiškas, kad gniaužia piliečių laisves, kad po nepavykusio pučo ėmėsi masinių represijų prieš opoziciją, kariuomenę, valstybės tarnautojus.

Bet didžiausias kaulas gerklėje – Jungtinių Valstijų parama Sirijos kurdams, užuominos apie galimą kurdų valstybę. Įniršis dar didesnis, kai Sirijos kurdai kaunasi sėkmingai, užima vis naujas pozicijas. Maskva, nors anksčiau tiekė ginklus Kurdistano darbo partijai, Sirijos kurdus norėtų palaužti.

Tad analitikai spėlioja, kas R. T. Erdoganui svarbiau – ar įgelti Vašingtonui, ar iš tikrųjų draugauti su Maskva?

Kol kas draugauti... Esą tai Ankarai patvirtino Rusijos naikintuvai, prisidėję prie Eufrato skydo (taip Turkija vadina savo pajėgų operaciją Sirijoje), padėdami kovoti dėl Al Babo miestelio, kurį užimti labai svarbu, nes tai leistų  nustumti „Islamo valstybės“ kovotojus toliau nuo Turkijos pasienio ir neleisti sujungti kurdų kontroliuojamų teritorijų.

Kartu su Rusija ir Iranu Turkija gali pasijusti svarbi pasaulio politikos scenoje – prie derybų dėl taikos Sirijoje stalo, o jos tradicinė partnerė Jungtinės Valstijos – nežinia, ar bus pakviesta, nors Turkijos užsienio reikalų ministras prieš porą dienų pareiškė, kad Amerika būtinai turi dalyvauti. Pasak analitikų, Ankaros priešiškumas kadenciją baigiančiai Amerikos administracijai gali būti apgalvota akcija laukiant D. Trumpo.

„Rusija, Sirija, Turkija ir Iranas, mums nedalyvaujant, dabar diktuoja, kaip turi klostytis padėtis Sirijoje. Turime grįžti prie ankstesnių ryšių su tradiciniais partneriais, kad pateiktume savo nuomonę, turime grįžti prie ankstesnių santykių su Turkijos prezidentu R. T. Erdoganu. Turkija – sena partnerė NATO, tačiau ją sunervino jos padėtis ir tai, kas laukia, todėl pasisuko į Rusiją, kuri nėra pastovi partnerė. R. T. Erdoganui turi būti aišku, kad tai nėra patikima draugystė, kad patikima sąjunga – su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“, – sakė  būsimasis JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas.

Analitikai spėja, kad galbūt R. T. Erdoganas puikiai suvokia, jog gali sau leisti būti draugiškas su Maskva, konfliktuoti su dabartine Amerikos administracija, nes jo santykiai su Jungtinėmis Valstijomis giliai susieti bendrame Aljanse, kurio Turkijai dabar labai reikia, nes ir draugystė su V. Putinu be NATO skydo būtų kitokia – esą beliktų tik pataikauti. Generolas Josephas Dunfordas, vadovaujantis Jungtinių Valstijų ginkluotų pajėgų vadų štabui, teigia, kad neramu ne tiek dėl R. T. Erdogano tolimo nuo NATO Maskvos link, kiek dėl to, kad Turkija tampa nestabili, kad priima chaotiškus sprendimus.

Kad Maskvos korta nėra koziris, pasak analitikų, rodo tai, kad po to, kai Sirijos režimo pajėgos užėmė Alepą, Rusija savo pajėgas ėmė atitraukti iš regiono. Atrodo, Maskva pasiekė net daugiau, nei tikėjosi, – apsaugojo Basharo Assado režimą Sirijoje ir net pasėjo nesantaiką tarp Turkijos ir jos tradicinių partnerių. Bet ji tikrai nepadės Turkijai pasiekti to, ko Ankara nori, – vyrauti Artimuosiuose Rytuose, nes ir pati to siekia.

Dažniausiai draugauja panašūs lyderiai. R. T. Erdoganas ir V. Putinas – abu autoritariški, kovingi, nelankstūs, abu nacionalistai, greitai nirštantys ir greitai nuslūgstantys, kai reikalauja jų interesai. V. Putinas į tarptautinį energetikos forumą Stambule laisvai galėjo atsiųsti ministrą, bet atvyko pats, draugystė demonstruojama, abiem rūpi parodyti, kad nėra izoliuoti, gali rasti draugų.

Kiek gali trukti draugystė iš reikalo, daug priklausys nuo D. Trumpo: ar jo administracija atsižvelgs į Ankaros raginimą išsiųsti dvasininką F. Guleną, ar liausis – bent jau atvirai – remti Sirijos kurdus.

„Tikimės, kad naujoji administracija nedarys tų pačių klaidų kaip dabartinė, kad mūsų santykiuose bus atsižvelgta į abiejų šalių interesus“, – teigia Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Todėl Rusijai džiaugtis, kad supykdė Turkiją su Vakarais, – anksti. Juk R. T. Erdoganas laikomas gudriu politiku ir turi suvokti, kad Jungtinės Valstijos Turkijai gerokai svarbesnės, negu bet kuri kita šalis ar net jų grupė.