Svarbiausi 2020 m. užsienio įvykiai. 2 dalis

Portalas Alfa.lt pateikia svarbiausius įvykius, nutikusius per 2020 m.:

D. Trumpo eros pabaiga

2016 m. JAV prezidento rinkimus laimėjęs Donaldas Trumpas tikrai įeis į pasaulio istoriją. Pasitraukimas iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, sienos su Meksika statymas, susitikimai su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu, paaštrėjęs konfliktas su Iranu, prekybinis karas su Kinija, jam surengtas apkaltos procesas ir, aišku, labai skaudžiai JAV palietusi koronaviruso pandemija – tai tik dalis šio lyderio 4 m. kadencijos.

Daliai žmonių jis buvo tragiškas šalies vadovas, sugriovęs JAV prestižą pasaulyje, o kitiems – rūpestingas ir teisingas prezidentas, kuris įsiklausė į savo piliečių balsą.

Tačiau būtent 2020 m. D. Trumpas susidūrė su iššūkiu, kurio neįveikė – JAV prezidento rinkimuose jam teko nusileisti demokratų kandidatui Joe Bidenui. Aišku, savo aršumu garsėjantis verslininkas ir televizijos žvaigždė D. Trumpas taip lengvai nenusileido – jis iki šiol viešai nepripažino pralaimėjęs, nors jo pastangos užginčyti rinkimų rezultatus teismuose nepasiteisino.

Nors kalbėti apie tam tikrą eros pabaigą gal ir per anksti, ypač kai D. Trumpas gali vėl laisvai kandidatuoti artėjančiuose rinkimuose, tačiau pasaulis turės progą 4 m. „pailsėti“ nuo nenuspėjamo galingiausios pasaulio valstybės lyderio. 

„Brexit“

2016 m. prasidėjęs Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procesas jau labai greitai pasibaigs – jau nuo kitų metų šalis nebepriklausys 27 valstybių ekonominiam blokui. 2020 m. sausio 31 d. šalis formaliai paliko bendriją ir įsigaliojo metų trukmės pereinamasis laikotarpis, per kurį abi pusės turėjo pasiekti susitarimą dėl ateities prekybinių santykių.

Vis labiau artėjant 2021 m., atrodė, kad pasiekti kokį nors susitarimą taps neįmanoma – JK nenorėjo nusileisti, grasindama išstojimu be susitarimo, o ES ragino laikytis esamų taisyklių, mainais į prieigą prie vieningosios rinkos. Tačiau didžiausios kovos vyko dėl žvejybos klausimų, ES siekiant išlaikyti iki tol buvusią prieigą prie JK vandenų, o Londonui bandant „susigrąžinti“ savo žvejybos teritorijas.

Galiausiai gruodžio 24 d., abi pusės sėkmingai užbaigė derybų procesą ir užbaigę 4 m. trukusią nežinomybę. 

Pixabay© Organizatoriai

Protestai Baltarusijoje

Beveik visą nepriklausomos Baltarusijos istoriją buvo vienas pastovus ir nekintantis faktas – šaliai vadovauja Aliaksandras Lukašenka. Iš esmės visi anksčiau buvę šalies prezidento rinkimai buvo suklastojami, o į gatves išėję demokratijos norintys protestuotojai būdavo labai greitai išvaikomi. Ko gero, buvo tikimasi, kad istorija pasikartos ir šiais metais. Tačiau taip neatsitiko.

Po jau įprastų „pasiruošiamųjų“ darbų įkalinant ar išvarant pagrindinius savo konkurentus, rugpjūčio 9 d. paskutiniu Europos diktatoriumi tituluojamas A. Lukašenka paskelbė, kad prezidento rinkimuose gavo 80 proc. rinkėjų balsų ir užsitikrino 6 kadenciją šalies vadovo poste. Su šiuo akibrokštu akivaizdžiai nesutiko šimtai tūkstančių baltarusių, kurie išėjo į gatves protestuoti.

Bandymai sutramdyti protestuotojus buvo nesėkmingi ir iki šiol plėvesuojančią baltarusių tautinę vėliavą galima išvysti sostinės Minsko ir kitų miestų gatvėse.

Preliminariais skaičiavimais, per šiuos protestus buvo suimta daugiau nei 30 tūkst. asmenų, per 1 tūkst. buvo sužeista, o dėl laisvės savo gyvybę paaukojo bent 4 asmenys, dažnai nuo brutaliai besielgiančių pareigūnų rankų.

Taip pat, visa demokratinė opozicija galiausiai susivienijo ir savo lydere pasirinko pagrindinę A. Lukašenkos rinkimų konkurentę Sviatlaną Cichanouskają, kuri dėl Baltarusijos saugumo struktūrų spaudimo privalėjo palikti savo šalį ir pasitraukti į Lietuvą.

Dėl šių demokratijos ir saviraiškos laisvės pažeidimų, ES, JK ir JAV įvedė Baltarusijai sankcijas ir paragino surengti naujus rinkimus. Aišku, A. Lukašenka šių raginimų neišgirdo, ypač kai vis dar yra užsitikrinęs kito autokrato, Vladimiro Putino palaikymą.

Akivaizdu, kad protestai vyks ir 2021 m. Tačiau kaip jie užsibaigs – spėlioti nevalia. 

Protestai Baltarusijoje © SCANPIX

V. Putinas „perkrovė“ savo valdymą

Tuo tarpu, gretimoje Rusijoje šeimininkaujantis V. Putinas 2020 m. nusprendė prasiilginti savo valdymą. Dėl ankstesnėje Konstitucijoje esančių prezidento kadencijų limito, V. Putinas 2024 m. būtų nebegalėjęs kandidatuoti dar vienai 6 m. kadencijai. Taigi, negi amžinuoju Rusijos lyderiu vaizduojantis autokratas turėjo susitaikyti su šalies įstatymais ir galiausiai išeiti į pensiją? Deja, bet V. Putinas turėjo kitų planų.

Dar 2019 m. gruodį Rusijos prezidentas paskelbė apie planus keisti Konstituciją. Siekiant užmaskuoti savo ketinimus, į Konstituciją buvo pasiūlyta įtraukti piliečių teisę į pensiją ir patriotinį švietimą mokyklose, pabrėžti religijos svarbą, užsrausti vienalytes santuokas ir pačią Konstituciją iškelti aukščiau tarptautinės teisės.

Taigi, birželio 25-liepos 1 d. buvo surengtas referendumas, kuriame su 78 proc. piliečių palaikymu šios Konstitucijos pataisos buvo priimtos ir V. Putinui suteikta teisė turėti kandidatuoti dar 2 kadencijoms. 

Kalnų Karabacho konfliktas

Nuo praėjusio amžiaus užšaldytas konfliktas Kalnų Karabache šiais metais tapo vėl karštas. Rugsėjo 27 d. rytą prasidėjęs dėl šios teritorijos kovojančių Azerbaidžano ir Armėnijos apsišaudymas pavirto į visapusį karą, pareikalavusį apie 2,7 tūkst. azerų ir 2,3 tūkst. armėnų karių gyvybių.

Per šį nepilnus 2 mėn. trukusį konfliktą, Turkijos palaikomoms azerų pajėgoms pavyko atsiimti dalį jiems oficialiai priklausančios ir prieš porą dešimtmečių atplėštos teritorijos, o abi konfliktuojančios pusės buvo priverstos sėsti prie derybų stalo.

Galiausiai lapkričio 10 d. gan aktyviai regiono reikaluose dalyvaujanti Rusija paskelbė, kad abejoms konfliktuojančioms pusėms pavyko pasiekti paliaubas, o į konfiktinį regioną bus pasiųsti rusų taikdariai.

Akivaizdu, kad abi konflikto pusės nėra galutinai patenkintos šios akistatos pabaiga, todėl mažai tikėtina, kad konfliktas bus galutinai išspręstas įvestomis paliaubomis ir artėjančiais metais neatsinaujins. 

Viduržemio jūros krizė

Konfiltai 2020 m. vyko ne tik ant sausumos, bet ir jūrose. Dėl savo įtakos regione kovojanti Turkija rytinėje Viduržemio jūros teritorijoje vasaros pabaigoje ėmė savavališkai ieškoti gamtinių išteklių, taip pažeidžiant ES narių Graikijos ir Kipro teritorinius vandenis.

Ankara šiais savo veiksmais bandė mesti pirštinę Atėnams ir išsikovoti palankesnes ekonomines sąlygas, taip priartinant šias dvi puses prie labai realaus konflikto tikimybės. Tiek Graikija, tiek Turkija, bandant parodyti savo pasiryžimą kovoti, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais suorganizavo savo karines pratybas.

Šie nesutarimai labai greitai įtraukė ir abiejų šalių sąjungininkes, pirmiausia ES ir NATO nares. Kariniuose manevruose Atėnų pusėje dalyvavo ne vienos ES šalies karinės jūrų pajėgos, o tiek Briuselis, tiek Vašingtonas prakalbo apie sankcijų Ankarai įvedimą.