Rusija tvirtina, kad kariauti nenori

- Daugeliui Lietuvos žmonių nerimą kelia nuolat netoli mūsų sienų vykstantys Rusijos kariniai manevrai, kasdien pranešama tai apie Rusijos karinių lėktuvų pasirodymus, tai apie karo laivus Baltijos jūroje netoli Baltijos valstybių teritorinių vandenų. Jeigu tokie pranešimai yra teisingi, tai ko siekiama tokiais veiksmais?

- Kaip aš suprantu, jūs čia turite omenyje Kaliningrado sritį? Tuomet pirmiausia prisiminkime, kad šis regionas - su dviem NATO valstybėmis. O šį bloką „draugišku“ Rusijai niekaip neišeina pavadinti... Kalbant apie karinių mokymų, kartu ir neplanuotų mokymų, vykdymą, tai yra efektyvus ir puikiai pasiteisinęs būdas patikrinti mūsų armijos kovines savybes. Beje, jūs greičiausiai atkreipėte dėmesį, kad neseniai buvo įvykdytas netikėtas kompleksinis kovinio pasirengimo patikrinimas Kaliningrado srityje dislokuotoje karinėje grupuotėje. Per šį patikrinimą dalyvavo daugiau nei 9 tūkst. karių ir 642 vienetai ginkluotės bei karinės technikos. Taigi panašūs patikrinimai yra normali praktika, o jų kiekis priklausys taip pat ir nuo to, kaip elgsis, kaip sakoma, potencialūs „priešininkai“. Jeigu kalbame apie ginkluotės didinimą Kaliningrado srityje, tai niekaip nėra susiję su bandymais ką nors išgąsdinti ar įbauginti. Pirmiausia tai yra adekvati reakcija į JAV ir NATO planus greta mūsų sienų dislokuoti priešraketines gynybos sistemas, kurios sukuria realų pavojų Rusijai. Beje, per pastaruosius metus, pasak Pentagono atstovo, smarkiai padidėjo JAV ir NATO karinės aviacijos aktyvumas virš Baltijos šalių teritorijos, taip pat su Kaliningrado sritimi besiribojančiose valstybėse patruliavimo pretekstu padidėjo ir JAV naikintuvų kiekis. Čia reikia pažymėti, kad pats NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pripažino, jog Baltijos valstybėse karinių lėktuvų dabar yra 5 kartus daugiau nei prieš metus. Mes taip pat užfiksavome daug bendrų karinių mokymų Lenkijos ir Baltijos valstybių teritorijose, taip pat rotacijos pagrindu dislokuotas JAV ir Vengrijos sausumos pajėgas, ką jau kalbėti apie Lietuvoje kuriamas greitojo reagavimo pajėgas. Žinoma, negalėjome nepastebėti ir paskelbtų planų už dešimtis milijonų litų pirkti naujos ginkluotės, galimo raketinių kompleksų „Patriot“ įsigijimo, link Lietuvos krantų nuolat artėjančių NATO karinių laivų... Šie faktai, sutikite, nenuteikia nusiginklavimui. Todėl šioje situacijoje mes adekvačiai ir operatyviai atsakysime. Tačiau iškart noriu paneigti visas įvairių politikierių kalbas, kad Rusija ketina užpulti Baltijos valstybes. Tai yra tiesiog kliedesiai. Mes niekaip nesame suinteresuoti įtampos regione kurstymu ir naujomis ginklavimosi varžybomis, dėl kurių lietuviai, latviai ar estai vargu ar bus saugesni.

- Rusija ne kartą yra pareiškusi, kad yra pasiekti susitarimai su NATO, jog ši nepriims į savo gretas naujų narių. NATO neseniai tvirtino priešingai, t.y. kad jokio oficialaus susitarimo šiuo klausimu nebuvo. Galbūt tokiu atveju, kai išsakomos tokios prieštaraujančios viena kitai pozicijos, būtų paprasčiausia oficialiai publikuoti su šiuo klausimu susijusią sutarties dalį, ir baigtųsi visos spekuliacijos? Ar tai yra konfidencialu ir visuomenė niekada nesužinos tiesos?

- Kaip suprantu, mes kalbame apie Vakarų valstybių lyderių mums duotus pažadus, kad išvedus tarybinę kariuomenę iš Vokietijos NATO nesiplės Varšuvos sutarties valstybių sąskaita. Šis klausimas buvo vienas svarbiausių rengiant galutinę sutartį dėl santykių sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu. Tada svarbiausių NATO valstybių lyderiai patikino Tarybų Sąjungos vadovus, kad aljansas neturi plėtros į Rytus planų. Tokių pažadų dokumentiniai patvirtinimai laikomi atitinkamų valstybių archyvuose, tačiau šie archyvai neviešinami, o Vakaruose jų dėl suprantamų priežasčių stengiamasi neprisiminti. Dėl Rusijos archyvų, dalis jų buvo išslaptinta dar 2006 m. gegužę. Žinomas mūsų valstybės veikėjas, buvęs Rusijos ministras pirmininkas ir buvęs užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas savo knygoje „Metai didžiojoje politikoje“ publikavo Michailo Gorbačiovo ir JAV valstybės sekretoriaus Džeimso Baikerio pokalbių ištraukas, taip pat M.Gorbačiovo ir Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio bei Prancūzijos prezidento Fransua Miterano pokalbius, taip pat kitus dokumentus, patvirtinančius tokius susitarimus. Be to, mes ne kartą aiškinome NATO plėtros klaidingumą. Ši plėtra sukuria naujas skiriamąsias linijas Euroatlantikoje, ne tik tarp valstybių, bet ir jų viduje. Tokios politikos rizika, kaip rodo praktika, niekaip nepadeda didinti Europos saugumo ir gresia rimtomis krizėmis. Beje, daugelis pastarųjų įvykių tai dar kartą įrodo.

- Na, gerai, NATO - karinis blokas, kuris teoriškai gali kelti Rusijai grėsmę. Tačiau kodėl Rusija priešinasi naujų narių priėmimui į ES? Juk RF dar iki konflikto Ukrainoje puikiausiai sutarė su daugeliu ES narių - Vokietija, Prancūzija, Italija, o ir, pavyzdžiui, Vengrijos narystė Bendrijoje draugiškiems tarpusavio santykiams netrukdo. Kas pasikeistų, jeigu į ES įstotų Ukraina arba Serbija, kuri taip pat šios narystės siekia?

- Taip, mes išties mokame rasti bendrą kalbą su partneriais ir kviečiame juos į tai atsakyti ne sankcijomis ir konfrontacijos kurstymu, o dialogu bei pamatuotų tarpusavio interesų derinimu. Tas pats liečia ir Europos Sąjungos plėtrą: Rusija, skirtingai nei, pavyzdžiui, JAV, iš principo neprieštarauja laisvam nepriklausomų valstybių ir tautų užsienio politikos pasirinkimui. Mes tiesiog siekiame tokių sąlygų, kurių laikantis per daugelį metų sukurti tarpusavio ryšiai (ekonominiai, politiniai, socialiniai, kultūriniai ir kiti) būtų išsaugoti, o galima žala - minimalizuota. To reikia, kad nenukentėtų nei paprasti žmonės, nei ūkio subjektai tiek Rusijoje, tiek ir šiose šalyse. Man regis, tai yra visiškai natūralu ir logiška. Beje, su tuo sutinka ir daugelis mūsų partnerių, įskaitant ir jūsų paminėtą Serbiją, kuri yra šalis kandidatė į ES. Tačiau ne visi tuo patenkinti. Kai kas vadinamosios Rytų partnerystės šalis mato tik kaip pėstininkus savo neperspektyviuose geopolitiniuose žaidimuose. Tos šalys yra prievarta verčiamos priimti dirbtinį sprendimą - arba su Rusija, arba su Europos Sąjunga. Ir atsakymą joms paslaugiai pakužda, tarsi jis būtų iš anksto nuspręstas, esą šių valstybių tautos yra vieningos savo „kelyje į Europą“. Tačiau faktai byloja ką kita - pakanka pažiūrėti į neseniai įvykusius rinkimus Moldovoje arba į situaciją Ukrainoje. Beje, čia verta paminėti, kad klausimo, priimti Ukrainą į ES ar ne, Briuselis net nesvarsto iš principo, kitaip nei klausimą dėl Vakarų Balkanų šalių ir Turkijos.

- Pagal išsilavinimą esate istorikas, todėl būtų įdomi jūsų nuomonė apie Rytų Ukrainoje bandomo įkurti darinio, vadinamo Novorosija, istorinį pagrįstumą. Jeigu šį darinį tikrai galima istoriškai pagrįsti ir dauguma toje teritorijoje gyvenančių žmonių tam pritaria, kodėl Novorosijos problema iškelta tik dabar, prasidėjus ginkluotam konfliktui? Kodėl šios teritorijos statusas nebuvo išspręstas dar Sovietų Sąjungos laikais, kai buvo centralizuota valdžia ir jokie konfliktai dėl to negrėsė? O gal tai tiesiog nauja teorija?

- Naujosios Rusijos gubernija, arba Novorosija, kaip Rusijos imperijos dalis susikūrė XVIII a. antroje pusėje. Tai buvo Rusijos ir Turkijos karų pasekmė. Po 1917 m. spalio perversmo ši teritorija buvo perduota Ukrainos TSR. Administracinės ribos, kurias tais laikais nubrėžė bolševikai, buvo dirbtinės, tačiau tais laikais jos netrukdė žmonėms gyventi ir dirbti, nuvykti į Rusiją ir atgal, be to, tarp žmonių buvo tvirti ūkiniai ryšiai. 2014-ųjų vasarį organizavus valstybės perversmą Ukrainos valdžia pradėjo prievartinę Donecko ir Luhansko sričių ukrainizaciją. Būtent nenoras paklusti šioms represijoms, visiškas prievartinės ukrainizacijos ir rusų kalbos uždraudimo planų atmetimas, atsisakymas gyventi valstybėje, kurioje klesti fašistinė ir antirusiška Stepano Banderos ir „Dešiniojo sektoriaus“ ideologija, politinių ir netgi fizinių „valymų“ banga (prisiminkite taip ir neištirtus gegužės 2-osios įvykius Odesoje, kai neįtinkančius tiesiog sudegino gyvus) pagimdė šiame regione ginkluoto pasipriešinimo bangą. Dabar ši banga pavirto noru atsiskirti ir atgaivinti istorinį šios teritorijos pavadinimą. Tačiau Rusija neturi tikslo prisijungti šias teritorijas, kaip dažnai apie tai kalbama Vakaruose arba Baltijos šalyse. Jeigu kas nors klaustų mano nuomonės, tai būčiau už tai, kad šios teritorijos liktų Ukrainos sudėtyje.

- 1994 m. Budapešto memorandume Rusija garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą, tačiau dabar prisijungė Krymą. Ar tai nėra tiesioginis memorandumo sulaužymas?

- Maskva neprisijungė Krymo. Krymo gyventojai patys pasinaudojo Jungtinių Tautų įstatuose įtvirtinta tautų pasirinkimo teise. Valstybės perversmo sąlygomis Ukrainoje, pasikeitus politinei situacijai, kuri akivaizdžiai grėsė žmonių teisių ir laisvių pažeidimais, Krymo gyventojai referendume priėmė sprendimą pasitraukti iš Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos Federacijos. Jeigu kalbėtume apie Budapešto memorandumą, tai jis neįpareigoja Rusijos priversti Krymą likti Ukrainos sudėtyje. Rusija neužpuolė Ukrainos, nenaudojo jėgos ir jokiais veiksmais negrasino Ukrainos valstybinėms sienoms.

- Daugeliui Lietuvos žmonių keistai atrodo RF dominuojantys vertinimai dėl Rytų Ukrainoje vykstančio konflikto. Žmonės, su ginklu rankose kovojantys už tų teritorijų atskyrimą nuo Ukrainos, RF vadinami „sukilėliais“ arba „savigynos būriais“. Atrodytų, kad pagal tą pačią logiką „sukilėliais“ reikėtų vadinti ir Čečėnijos bei kitų Šiaurės Kaukazo tautų kovotojus, tačiau RF juos įvardija „teroristais“ arba „separatistais“. Ar tai nėra dvejopi standartai?

- Esu priverstas priminti, kad radikaliosios grupuotės, ketinusios sukurti nepriklausomą islamistinę valstybę Čečėnijos Respublikos teritorijoje, vykdė atvirą terorą. Prisiminkite, kiek teroristinių aktų buvo prieš tai, kai Rusija buvo priversta pradėti karinę operaciją Kaukaze, - namų sprogdinimai Budionovske, Volgograde, Maskvoje... Vėliau visas pasaulis stebėjo įkaitų dramą Kultūros namuose Dubrovkoje, Maskvoje, Beslano mokykloje. Tai teroro aktai, pasiglemžę šimtus žmonių gyvybių. Jau įrodyta, kad separatistiniai teroristiniai judėjimai Čečėnijoje gaudavo palaikymą iš viso pasaulio pripažintų tarptautinių teroristinių organizacijų. O dėl Donbaso ir Luhansko srities, tai žmonės ten kovoja už savo teises, jie nesutiko su politiniu perversmu šalyje ir dabartinės valdžios politikos kryptimi. Jie nori patys spręsti savo ir savo vaikų likimą. Taip, gindami savo gyvybes, jie paėmė ginklus į rankas, tačiau jie nevykdo teroro aktų. Toli gražu ne visi iš jų nori atsiskirti nuo Ukrainos. Taigi jokių dvejopų standartų čia nematau.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“