Pasaulis švenčia žmogaus nusileidimo Mėnulyje jubiliejų

Mėnulis savo blausia šviesa lydi žmoniją per visą jos istoriją. Kažkada jis buvo laikomas dievybe, ilgą laiką jį galėjome stebėti tik plika akimi, XVII a. atsirado teleskopai, o štai lygiai prieš pusę šimtmečio – 1969 liepos 20 d. – žmogaus kojos palietė Mėnulio paviršių. „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelis šuolis žmonijai“, – išlipęs iš nusileidimo modulio „Eagle“ radijo ryšiu visam pasauliui paskelbė Neilas Armstrongas.

Tai buvo įdomūs laikai, aeronautikos technologijos vis vystėsi kaip patrakusios, ir pirmuosius zondų praskridimus pro Mėnulį nuo astronautų išsilaipinimo jame skyrė vos dešimtmetis.

Sovietinė pradžia

Modernieji Mėnulio tyrinėjimai prasidėjo 1959 m., kai ilgomis antenomis apsikaišęs sovietinis sferinis zondas „Luna 1“ (dar žinomas kaip „Svajonė“, rus. „Мечта“) išsiveržė iš Žemės gravitacijos lauko ir nors nepasiekė Mėnulio paviršiaus (kaip buvo planuota), bet praskriejo pro Žemės palydovą 6500 kilometrų atstumu. Zondo moksliniai prietaisai pirmieji užfiksavo, kad Mėnulis neturi magnetinio lauko.

Vėliau tais pačiais 1959 m. „Luna 2“ tapo pirmuoju žmogaus sukurti aparatu, kuris prisilietė prie Mėnulio – mokslinis aparatas rėžėsi į Mėnulį netoli Aristido, Archimedo ir Autoliko kraterių – o „Luna 3“ tapo pirmuoju įrenginiu, į Žemę persiuntusiu neryškias, išplaukusias bet tolimosios Mėnulio pusės nuotraukas.

Devyni NASA zondai „Ranger“, paleisti 1961-1965, mokslininkams pateikė nuotraukas, kuriose buvo matyti Mėnulio paviršius iš arti. „Ranger“ misijos priminė kamikadzes: zondai buvo sukurti taip, kad skriedami lygiagrečiai Mėnulio paviršiui, padarytų kuo daugiau nuotraukų, o savo egzistavimą užbaigtų įsirėždami į jį. Pirmasis amerikiečių kontaktas su Mėnuliu nutiko 1962 m., kai į jį įsirėžė „Ranger 4“ – deja, jis nukrito tolimojoje Mėnulio pusėje dar prieš tai, kai pavyko surinkti kokių nors mokslinių duomenų.

Tačiau po dvejų metų „Ranger 7“ praskrido virš Mėnulio ir per 15 minučių padarė daugiau nei 4000 nuotraukų. Nuotraukos iš kitų „Ranger“ misijų – daugiausia iš „Ranger 9“ – atskleidė Mėnulio paviršiaus ypatumus ir potencialius iššūkius ieškant vietos žmogaus išsilaipinimui.

1966 m. sovietų „Luna 9“ tapo pirmuoju aparatu, kuris švelniai (t. y. nesuduždamas) nusileido ant Mėnulio. Aparate buvo sumontuota ryšio įranga, tad jis taip pat persiuntė pirmąją Mėnulio panoramą, nufotografuotą paviršiaus lygyje. Tais pačiais metais startavęs „Luna 10“ tapo pirmuoju aparatu, sėkmingai skriejusiu orbita apie Mėnulį.

Pirmieji JAV kontroliuojami nusileidimai ant Mėnulio įvyko 1966-68 m., tai sėkmingai įvykdė „Surveyor“ programa. Šios programos zondai atsigabeno ir kameras, kurios leido įvertinti Mėnulio paviršiaus reljefą – bei įrangą, leidusią ištirti „dirvos“ pavyzdžius, taip atskleidžiat Mėnulio uolienų ir paviršiaus savybes.

1966 ir 1967 m. NASA paleido penkias „Lunar Orbiter“ misijas, kurių tikslas buvo suktis apie Mėnulį ir tyrinėti jo paviršių ruošiantis žmogaus išsilaipinimui. Šie zondai išfotografavo 99 proc. Mėnulio paviršiaus, tame tarpe – ir potencialias nusileidimo vietas. Šie zondai-robotai ir nutiesė taką netolimoje ateityje laukiančiam „mažam žingsneliui žmogui, bet dideliam žmonijos šuoliui“.

Žmonės Mėnulyje

1961 m. tuometinis JAV prezidentas Johnas F.Kennedy paskelbė, kad amerikietis iki artimiausio dešimtmečio dešimtmetį nusileis Mėnulyje. „Apollo“ programa buvo sukurta tam, kad saugiai nuskraidintų žmones į Žemės palydovą – ir sėkmingai pargrąžintų atgal. Per visą programą, kuri baigėsi 1972 m., Mėnulyje pabuvojo 12 žmonių – vien amerikiečiai.

1969 m. liepos 20 d. Neilas Armstrongas ir Edwinas „Buzzas“ Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, kurių pėdos palietė Mėnulį: jie nusileido Ramybės jūroje. To meto žurnalistai paskelbė, kad net ir po 500 metų žmonija laikys „svarbiausiu visų laikų įvykiu“.

Kiekviena misija, sekusi po „Apollo 11“, įveikdavo vis naujus kosminių kelionių ir Mėnulio tyrimų iššūkius. Vos po keturių mėnesių nuo pirmųjų žmogaus žingsnių Mėnulyje startavo „Apollo 12“, kurios tikslas buvo toliau tirti Žemės palydovo paviršių, bet dideliu laimėjimu tapo ir daug tikslesnis nusileidimas.

„Apollo 13“ pasisekė ne taip gerai: misija vos išvengė katastrofos, kai 1970 m. skrydžio metu sprogo deguonies bakai. Įgula buvo priversta nutraukti misiją ir įtempti visas jėgas, kad sugrįžtų į Žemę gyvi – apie tai sukurtas ir dramatiškas vaidybinis filmas.

Trečiasis žmonių nusileidimas ant Mėnulio įvyko 1971 m. sausį ir jo metu misijos vadas Alanas Sheppardas pasiekė rekordą: pėsčiomis įveikė didžiausią atstumą Mėnulio paviršiuje – 9000 pėdų (arba 2,74 km).

1971 m. pakilusi „Apollo 15“ tapo pirma iš trijų misijų, kurios Mėnulyje išbuvo ilgiau. Misijos nariai surinko šimtus kilogramų Mėnulio uolienų pavyzdžių, ir pirmuoju mėnuleigiu įveikė daugiau nei 27 km.

„Apollo 16“ ir „Apollo 17“ tapo paskutinėmis misijomis, į Mėnulį nugabenusios žmones, o Rusijos „Luna-24“ – paskutiniuoju aparatu, XX a. nusileidusiu ant Mėnulio paviršiaus.

Sugrįžimas į Mėnulį

Pasibaigus Šaltajam karui, dėmesys Mėnuliui sumažėjo, ir Mėnulio tyrimų programos buvo nutrauktos. Kosminės politikos ekspertas Johnas Logsonas sako, kad tam paprasčiausiai nebuvo mokslinės priežasties: „Apollo“ misijos iš viso pririnko apie 380 kilogramus Mėnulio uolienų, ir kai kurios iš jų dar iki šiol nėra ištirtos.

Bet 1994 m. susidomėjimas Mėnuliu sugrįžo. Bendra NASA ir JAV Strateginės gynybos iniciatyvos organizacijos misija „Clementine“ išfotografavo Mėnulio paviršių kitu spektru, nei vien regimoji šviesa – t. y. ultravioletiniu ir infraraudonuoju spektru – ir ištyrinėjus daugiau nei 1,8 mln. skaitmeninių nuotraukų, buvo atrasta, kad kai kuriuose Mėnulio krateriuose gali būti ledo. 

1999 m. „Lunar Prospector“ patvirtino „Clementine“ spėjimą: ledo Mėnulio ašigaliuose tikrai yra. Misijos pabaiga buvo įsimintina: zondas specialiai rėžėsi į Žemės palydovo paviršių, tikintis kad susidūrimas išmes į paviršių daleles, kuriose bus aptikta ledinio vandens pėdsakų – bet nieko tokio nebuvo pastebėta.

2009 m. „Lunar Reconaissance Orbiter“ sukūrė didelės raiškos Mėnulio žemėlapius, o taip pat ant jo paviršiaus užfiksavo superžemas temperatūras: -238°C.

Naujieji laikai

Paskutiniu metu Mėnulio tyrimų ėmėsi Kinija ir Izraelis. Po 37 metų pertraukos, Kinija prisijungė prie JAV ir Rusijos kaip valstybė, kurios įranga nusileido artimojoje Mėnulio pusėje: mėnuleigis „Yutu“ Mėnulio paviršių palietė 2013 m. 

O 2019 m. sausį Kinijos nusileidimo modulis „Chang`e-4“ nusileido tolimojoje Mėnulio pusėje – ir tapo pirmuoju įrenginiu, kuris ten nusileido sėkmingai bei planuotai.

Izraelio kosminis laivas „Beresheet“ sukosi apie Mėnulį 2019 m. ir pabandė nutūpti, bet nusileidimo metu, deja, sudužo. Ir nors tokia misijos pabaiga nedžiugina, vis dėlto ji buvo reikšminga tuo, kad tai buvo pirmoji privati misija, dar ir nuskraidinta į kosmosą privačia raketa – „SpaceX“ „Falcon 9“.

O vieną dieną turbūt sulauksime ir privačios žmogaus kelionės į Mėnulį. „Amazon“ vadovas Jeffas Bezosas, įkūrę kompaniją „Blue Origin“ paskelbė tikslą sugrįžti į Mėnulį, įkurti ten bazę, kad žmonės Žemės palydove galėtų gyventi ir dirbti. Kompanijos raketa „New Glen“ pakilti žada 2021 m., ir tai gali prisidėti prie NASA tikslo sugrąžinti žmogų į Mėnulį 2024-aisiais.

Kalbėjosi apie Marsą

NASA misijos „Apollo 11“ astronautai Buzzas Aldrinas (Bazas Oldrinas) ir Michaelas Collinsas (Maiklas Kolinsas) penktadienį, pirmojo žmonių išsilaipinimo Mėnulyje 50-ųjų metinių išvakarėse, vėl susitiko ir fotografavosi Baltuosiuose rūmuose.

Jie susirinko Ovaliajame kabinete su JAV prezidentu Donaldu Trumpu (Donaldu Trampu), per šį renginį išsakiusiu prieštaringų minčių apie savo administracijos planus iki 2024 metų sugrąžinti amerikiečių astronautus į Mėnulį ir 4-ajame dešimtmetyje surengti pilotuojamą skrydį į Marsą.

„Sugrąžiname žavesį“ kosminei programai, sakė D. Trumpas. 

Renginyje taip pat dalyvavo velionio astronauto Neilo Armstrongo (Nilo Armstrongo), 1969 metų liepos 20-ąją tapusio pirmuoju ant Mėnulio paviršiaus žengusiu žmogumi, abu sūnūs, pirmoji JAV ponia Melania Trump (Melanija Tramp), viceprezidentas Mike'as Pence'as (Maikas Pensas) ir NASA administratorius Jimas Bridenstine'as (Džimas Braidenstainas).

Penktadienį vėl atsinaujino debatai, koks turėtų būti kitas astronautų skrydžio tikslas: Mėnulis ar Marsas? 

Prezidentas paklausė, ar astronautai galėtų nuskristi į Marsą prieš tai nesugrįžę į Mėnulį. 

88 metų M. Collinsas, kuris per „Apollo 11“ skrydį buvo pasilikęs orbita aplink Mėnulį skriejusiame valdymo modulyje, kol N. Armstrongas ir B. Aldrinas nusileido moduliu „Eagle“ („Erelis“) ant mūsų planetos palydovo paviršiaus, sakė prezidentui palaikąs tiesioginį skrydį į Marsą be apsilankymo Mėnulyje.

„Man regis, [reikėtų skristi] tiesiai į Marsą. Kas gali žinoti geriau negu šie žmonės?“ – pažymėjo D. Trumpas.

Tuo metu J. Bridenstine'as pabrėžė, kad skrydis į Mėnulį yra svarbus ruošiantis tolimesnei misijai, ir pažymėjo, kad dėl planetų išsidėstymo skrydžiui į Marsą palankus laikotarpis būna tik kas 26 mėnesius. Be to, skristi iki Raudonosios planetos ir atgal reikėtų po septynis mėnesius.

„Kas nutiktų, jeigu praleistumėte šį laiką? Ar jiems iškiltų didelių rūpesčių? – klausė D. Trumpas. – Nenorėtumėt būti tame laive.“

B. Aldrinas savo ruožtu sakė esąs nusivylęs kosmoso tyrimų lygiu pastaruosius 10–15 metų.

„Anksti sugebėjome labai daug pasiekti“, – pažymėjo 89 metų veteranas.

B. Aldrinas, kurio specializacija buvo skaičiuoti orbitų parametrus, sakė, kad jam nepatinka dabartinis NASA sumanymas paleisti skrieti aplink Mėnulį nedidelę kosminę stotį „Gateway“ („Vartai“), iš kurios būtų rengiami nusileidimai ant Mėnulio paviršiaus ir, vėliau – skrydžiai į Marsą. Jis atkreipė dėmesį, kad „Apollo 11“ valdymo modulis ir prie jo prijungtas nusileidimo modulis iškart įskriejo į orbitą aplink Mėnulį, o paskui atsiskyrė ir vėl susijungė.

„Šiuo metu Jungtinėse Valstijose turime geriausią [pasaulyje] raketą ir geriausią erdvėlaivį, bet jie negali įskrieti į orbitą aplink Mėnulį be reikšmingų manevravimo galimybių“, – pastebėjo B. Aldrinas.

D. Trumpas nurodė J. Bridenstine'ui įsiklausyti, ką kalba „kita pusė“.

B. Aldrinas ir N. Armstrongas, kuris mirė 2012 metais, Mėnulio Ramybės jūroje nusileido 1969 metų liepos 20 dieną 16 val. 17 min. JAV Rytų pakrantės laiku.

„Hjustonai, čia „Ramybės bazė“. „Erelis“ nusileido“, – per radiją pranešė N. Armstrongas. N. Armstrongas taip pat pirmasis nulipo nusileidimo modulio kopėčiomis ir 22 val. 56 min. žengė ant Mėnulio paviršiaus.

„Tai mažas žingsnelis žmogui, tačiau milžiniškas šuolis žmonijai“, – jis ištarė žodžius, tapusius bene žinomiausia visų laikų kosmoso fraze.

Viceprezidentas M. Pence'as šeštadienį dalyvaus „Apollo 11“ skrydžio 50-ųjų metinių minėjime Floridoje esančiame Kennedy (Kenedžio) kosminiame centre, iš kurio pakilo šios misijos nešančioji raketa.

Atminimo renginių vyks visoje šalyje, o JAV Pašto tarnyba penktadienį išleido šiai sukakčiai skirtus pašto ženklus.

NASA televizija penktadienį surengė dviejų valandų atminimo transliaciją, per kurią buvo apžvelgti JAV kosmoso agentūros ankstesni pasiekimai, bet taip pat pristatyti būsimo skrydžio į Mėnulį planai. Šios laidos pabaigoje J. Bridenstine'as pirmąkart parodė naujosios Mėnulio programos „Artemis“ logotipą. Abi programos yra pavadintos senovės graikų dievų dvynių – Apolono ir Artemidės – vardais.

Pagerbs pakildami į kosmosą

Pasauliui prisimenant lygiai prieš 50 metų įvykusį „Apollo 11" nusileidimą Mėnulyje, liepos 20 d. trys JAV, Italijos ir Rusijos astronautai ketina pakilti į kosmosą.

Aleksandras Skvorcovas iš Rusijos kosmoso agentūros „Roscosmos“, JAV kosmoso agentūrai NASA atstovaujantis Andrew Morganas ir Luca'as Parmitano'as iš Europos kosmoso agentūros 16 val. 28 min. Grinvičo laiku į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) pakils iš Baikonūro kosmodromo Kazachstane.

Iš Kazachstano stepėse pakilsiančios trijulės tik 53-erių A. Skvorcovas buvo jau gimęs, kai žmonės pirmą kartą žengė Mėnulyje. Šis jau dviejose TKS misijose dalyvavęs veteranas vadovaus šešias valandas truksiančiam skrydžiui iš Bainokūro. 43-ejų metų amžiaus amerikiečiui A. Morganui tai bus pirmas skrydis į Tarptautinę kosminę stotį. O L. Parmitano'as TKS jau yra anksčiau išdirbęs 166 dienas ir tapęs pirmuoju italu, išėjusiu į atvirą kosmosą.

TKS aplink Žemę maždaug 28 tūkst. km per valandą greičiu skrieja nuo 1998 m.