Nusikaltimus Europai vykdo politikai

- Pradėkime ne nuo teroro akto priežasčių ar pasekmių, o nuo išvadų, kurias galime padaryti, t.y. nustatykime diagnozę Europai. Kokia ji?

- Išvada yra viena: ES politika tiek dėl imigrantų, tiek dėl teroro, kaip vienos pagrindinių grėsmių, yra tiesiog nesuformuluota, nepateikta ES valstybėms. Nesant tokios politikos, labai aiškiai nubrėžiančios pagrindines gaires, nėra netgi apie ką diskutuoti, nei ką kritikuoti, nei juo labiau pagal šią politiką veikti. Akivaizdu, kad tai, ką mes turime, yra krizė. Kad būtų suvaldyta bet kokia krizė, pirmiausia reikia suformuluoti aukščiausių valdžios struktūrų politiką tos krizės atžvilgiu. Tai yra aksioma. Esant politikai, turi atsirasti strategija, o atsiradus strategijai, turi būti formuluojami operaciniai veiksmai, tuomet atsiras ir taktiniai bei poziciniai elementai - kaip ir kuriose vietose turi būti pradėta pasienio kontrolė, ar ji reikalinga tik oro uostuose, ar ir geležinkelio stotyse, ar turi egzistuoti aklina spygliuotos vielos siena tarp atskirų Šengeno valstybių ir t.t. Šie mano įvardyti komponentai yra pagrindinė bet kokio sėkmingo veikimo krizės metu sąlyga. Tol, kol jie neegzistuoja, kalbėti apie situacijos suvaldymą neįmanoma. Tokiu atveju galima kalbėti tik apie du dalykus: arba apie visiškai katastrofišką policijos ir specialiųjų tarnybų vadovų nekompetenciją, arba apie pačios Europos idėjos išdavystę.

- Sakote, nėra jokios politikos ar strategijos. Bet štai eiliniai europiečiai jau laido tokius juokelius: esą pagrindinė ES strategija terorizmo atžvilgiu yra degioti žvakutes prie ambasadų, šluostytis ašarėles ir dėlioti nukentėjusių valstybių vėliavėles savo socialinių tinklų profiliuose...

- Na taip, dar į šią strategiją įeina šūkiai: „aš esu Paryžius“, „aš esu Briuselis“ ar dar kas nors. Tai yra juokeliai. O jeigu tokiais dalykais bandome pakeisti realios tarpvalstybinės, stambiausios pasaulyje organizacijos strategijos nebuvimą, tai tik parodo, kad sveikas visuomenės protas šiuose juokeliuose orientuoja į pagrindines kryptis, kuriomis turėtų veikti valstybių sąjunga. Tačiau to veikimo nėra, nepaisant visuomenės juokelių ar norų. Kai nėra nei politikos, nei strategijos, tai kažko kito tikėtis negalima. Visa tai neturėtų būti slapti dalykai - slaptas gali būti operacinis ir taktinis lygmuo, o tam, kad veiktų politika ir strategija, jos pirmiausia turi labai plačiai sujungti visą visuomenę, todėl šie komponentai turi būti vieši. Bet visa tai nedaroma, o ir toliau kliedima apie būtinybę palankiai veikti „pabėgėlių“ atžvilgiu. Ši situacija, beje, darosi grėsminga ne tik Europos gyventojams. Ji darosi grėsminga ir patiems pabėgėliams. Problemos nesprendimas per labai trumpą laiką sukurs visuomenės ir tų pačių pabėgėlių konfliktą, kuris aiškiai prognozuojamas, nes jis yra generuojamas valdžios neveiklumo. Štai tada veikti bus iš tikrųjų problemiška.

- Kai kurie apžvalgininkai dabar įvardija, kad rimčiau priešintis terorizmui trukdo Europoje klestintis vadinamųjų žmogaus teisių biznis, nes tie šimtuose kontorėlių sėdintys postringautojai sėkmingai „įsisavina lėšas“ aršiai kritikuodami bet kokius jėgos struktūrų veiksmus, nukreiptus prieš potencialius teroristus. Ryškiausias to pavyzdys - Briuselio Molenbeko rajonas, kur seniausiai galioja šariato teisė, bet vos tik ten kas nors pajudinamas, kyla baisus klyksmas apie „žmogaus teises“...

- Be jokios abejonės, tai tiesa. Mes ir Lietuvoje susidūrėme su tokia situacija, kai teko spręsti čigonų taboro problemą. Pagrindiniai trukdžiai sprendžiant šį klausimą kaip tik ir buvo šitie „žmogaus teisių“ biznio veikėjai, įvairios rankas grąžančios moterėlės, kurios maitinasi gaunamais trupiniais nuo pagrindinių Europos biznierių stalo. Jų bosai Briuselyje susižeria visą tokio biznio pelną. O to rezultatas - policijos bejėgiškumas ir puikiausios sąlygos platinti narkotikus. Čia yra tiesiog tos pačios temos dalis. Akivaizdžiausias rezultatas yra prie taboro vartų stovinti atskira, tik čigonų vaikams skirta mokykla - tiesiog segregacijos Lietuvoje simbolis. Kalbėti apie kažkokius integracinius mechanizmus trukdo tie patys „žmogaus teisių“ gynėjai, kurie taip sau plauna pinigėlius. Be jokios abejonės, tai yra stabdis, bet ne toks, kuris trukdytų Angelos Merkel ar Fransua Olando (Francois Hollande) politinio kalibro žmonėms priimti sprendimą. Atkreipčiau dėmesį, kad dabar netgi nekalbama apie būtinybę suformuluoti aiškią ES politiką, kaip išspręsti pabėgėlių krizę ar sustabdyti terorizmo pavojų. Imkime priešingą pavyzdį. Amerikiečiai taip pat kitados susidūrė su šia problema. Kas įvyko? Pirmiausia buvo priimtas valstybinis dokumentas, vadinamas Patriotiniu Aktu, kuris suteikė labai daug galių specialiosioms tarnyboms ir kuris sudarė įvairių prevencinių veiksmų sekas, ir jos daugiau ar mažiau situaciją suvaldė. Galų gale, daug nesiceremoninant, buvo smogta į potencialių priešininkų taikinius, ir tam tikras teigiamas rezultatas buvo gautas. O kas padaryta Europoje?

- Yra sakančiųjų, kad amerikiečių Patriotinis Aktas priimtas ne tam, kad būtų kovojama su terorizmu, o tam, kad pasaulyje dar labiau būtų įtvirtinta JAV hegemonija, ką jau kalbėti apie sąmokslo teorijas dėl surežisuotos Rugsėjo 11-osios ir pan.

- Na, gerai, visada galima diskutuoti, ar tai nebuvo tam tikras provokacinis žingsnis, leidžiant įvykti teroristiniams aktams, kad būtų galima suvaržyti visuomenės laisves ir teises. Priimkime kad ir tokią konspiracinę teoriją. Bet turbūt niekas nepaneigs, kad terorizmas pasaulyje egzistuoja. Tai vyksta dar nuo tų laikų, kai žydai pradėjo sprogdinti britų protektorato vadovybę dabartinio Izraelio teritorijoje. Šis reikalas dabar jau išsivystė į ištisą terorizmo industriją. Arba prieš šitą industriją bus imamasi realių veiksmų, arba ji sunaikins mūsų civilizaciją. Kalbame juk ne apie Europos musulmonus, o apie musulmonus Europoje, kurie niekur nesiintegravo ir nesiintegruos. Tai yra invazija, panaši į maurų invaziją į Ispaniją. Tai yra šimtmečių senumo konfliktas ir į jį reikia atsakyti tinkamai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“