Metas ruoštis antram Škotijos referendumui

Praėjusių metų birželio 24 d. didingoje oficialiojoje rezidencijoje Edinburge Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon išdėstė savo reakciją į Didžiosios Britanijos sprendimą pasitraukti iš Europos Sąjungos. Kadangi Škotijos gyventojai pasisakė prieš išstojimą iš Europos Sąjungos, tai, pasak N. Sturgeon, dabar labai tikėtina, kad bus surengtas naujas referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės. Nuo tada tas pažadas kelia siaubą dviem milijonams škotų, kurie 2014 m. balsavo už tai, kad Jungtinė Karalystė būtų išsaugota, žurnalo „The Spectator“ interneto svetainėje rašo leidinio Škotijos redakcijos vadovas Alexas Massie.

Šį mėnesį N. Sturgeon sakys kalbą savo partijos metinėje konferencijoje. Tikimasi, kad ji įvardys numatomo naujo referendumo sąlygas. Visų pirma Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybės bus paprašyta Škotijos parlamentui suteikti teisę surengti antrą plebiscitą. Kadangi 2014 m. toks leidimas buvo suteiktas, dabar būtų sunku atmesti N. Sturgeon prašymą surengti naują referendumą.

Visa kaltė dėl naujo referendumo, pasak N. Sturgeon, tektų konservatorių vyriausybei Londone, kuri nori Škotiją per prievartą „išstumti“ iš Europos Sąjungos, todėl kaimyno verčiama Škotija dabar turi pasirinkti tarp nepriklausomybės arba torių dominuojamos ir „Brexitą“ pasirinkusios Didžiosios Britanijos.

Tikėtina, jog JK premjerė Theresa May sieks, kad iki tol, kai JK išstos iš Europos Sąjungos, t. y., iki 2019 m., joks referendumas nebūtų rengiamas. Taip ministrė pirmininkė tikisi išvengti karo dviem frontais. „Brexitas“ bus sudėtingas procesas, o dar vienas referendumas dėl Jungtinės Karalystės išsaugojimo padėtį tik dar labiau komplikuotų.

Tačiau „Brexito“ procesas iš tiesų reiškia, kad aplinkybės pasikeitė iš esmės. Škotijos nacionalinė partija (SNP) mano, kad dėl to būtinas naujas referendumas, nors praėjo vos pora metų po to, kai buvo pralaimėtas pirmasis referendumas, kurį N. Sturgeon buvo įvardijusi kaip kartą per keletą dešimtmečių pasitaikiusią galimybę iškovoti Škotijos nepriklausomybę. Jungtinė Karalystė nori, kad naujasis referendumas nebūtų rengiamas iki tol, kol bus užbaigtas „Brexito“ procesas, ir tikisi škotus priversti pasirinkti tarp tęstinumo Didžiojoje Britanijoje (nepaisant „Brexito“) ir neapibrėžtos ateities greičiausiai už ES ribų.

Iš pirmo žvilgsnio sąlygos siekti nepriklausomybės atrodo nepalankios. Škotijos ekonomika yra apimta sąstingio, jos augimo tempas siekia vos trečdalį visos JK ekonomikos augimo. Pajamos iš naftos, kurios turėjo suteikti tvirtą pagrindą naujai nepriklausomai šaliai, smarkiai smuko. Škotijos pajamos iš Šiaurės jūros naftos 2016 m. sudarė 60 mln. Svarų (69,19 mln. eurų), o tai 99 procentais mažiau nei 8 mlrd. svarų (9,23 mlrd. eurų), kurių vos prieš trejus metus tikėjosi Škotijos vadovai. Pagaliau, pačios Škotijos vyriausybės duomenimis, nepriklausomą gyvenimą Škotija pradėtų su beveik 10 procentų BVP deficitu. Tokiomis sąlygomis tai būtų silpniausia ekonomika ne tik Europoje, bet ir visame išsivysčiusiame pasaulyje. Be to, Škotija prarastų 9 mlrd. įnašą, kurį ji dabar gauna iš centrinės valdžios. Atsiskyrimas kainuotų labai daug.

Kol kas su „Brexitu“ sietos SNP viltys laimėti politinių taškų nepasiteisino. Trys iš penkių škotų pasisakė prieš išstojimą, tačiau nepriklausomybės šalininkų atitinkamai nepadaugėjo. Apklausose beveik niekas nesikeičia. Jų duomenimis, jei referendumas būtų surengtas šį mėnesį, rezultatas būtų panašus į tą, koks buvo praėjusį kartą – 55 procentai škotų pasirinktų Jungtinės Karalystės teikiamą saugumą.

Daugelis tai darytų nenoromis, tačiau rizika ir neapibrėžtumas priverstų viską labai gerai pasverti. Jei būtų pasirinkta nepriklausomybė, škotams tektų imtis tokios griežtos taupymo politikos, kokia nebuvo vykdoma ištisus dešimtmečius. Kad ir kaip nepatiktų „Brexitas“, Škotijos atsiskyrimas padėtį dar labiau apsunkintų. Juk narystė Jungtinės Karalystės bendroje rinkoje ekonominiu požiūriu Škotijai yra keturiskart svarbesnė už narystę ES bendrojoje rinkoje. Šiomis aplinkybėmis tik kvailys galėtų remti nepriklausomybę.

Tačiau politikoje tenka žaisti su tomis kortomis, kurias turi rankose. Daugelį metų SNP vyravo nuostata, kad škotai pritartų nepriklausomybei, jei Škotija klestėtų. Dabar N. Sturgeon perspėja, kad „Brexito“ atveju būtų prarasta daug darbo vietų, o ekonomika sutriktų. Pasak jos, reikėtų klausti ne „ar Škotija gali sau leisti būti nepriklausoma?“, o „ar Škotija gali sau leisti nebūti nepriklausoma?“. Taip, nepriklausomybė nebus lengva, tačiau didesnis pavojus kils, jei Škotija liks „Brexitą“ pasirinkusioje Jungtinėje Karalystėje.

Vyraujančios nuotaikos yra svarbus veiksnys, ir jos lemia tai, kad nepriklausomybės klausimas bus iškeltas vėl. Gali būti, kad šį kartą pavyks. N. Sturgeon mobilizavo savo rėmėjus, o juos nuvilti gali būti labai pavojinga. Ji žino negalinti būti tikra, kad pavyks išsaugoti nepriklausomybės šalininkų daugumą po 2021 m. Škotijos parlamento rinkimų, kai SNP valdžioje jau bus išbuvusi 14 metų.

Gali būti, kad dabartinės N. Sturgeon pozicijos pradėti nacionalinio išsivadavimo žygį nėra pačios geriausios, tačiau, atsižvelgiant į populistinio ir nacionalistinio nepasitenkinimo bangą, kurią įkinkė „Brexito“ šalininkai, Donaldas Trumpas ir Marine Le Pen, dabar – palankus metas oportunistams. Be to, kaip pabrėžia SNP strategai, 2014 m. jie pradėjo kampaniją turėdami tik trečdalio rinkėjų paramą; šį kartą proceso pradžioje juos remtų pusė rinkėjų.

Kol kas niekas nėra iki galo aišku, išskyrus tai, kad Škotijos ir Didžiosios Britanijos likimo klausimas dar neišspręstas. Tie, kas sako, kad nepriklausomybė neįmanoma, turėtų gerai pagalvoti. Ji įmanoma ir gana tikėtina.