Lietuvos karinis saugumas: žvilgsnis iš 2014-ųjų perspektyvos

Tai teritorijos, kurias ir emociškai sunku prarasti - Krymas asocijuojasi su XIX a. vidurio Krymo karu, kuris plačiai žinomas per rusų literatūrą. Ryga iki Pirmojo pasaulinio buvo bene trečias ar ketvirtas pagal dydį imperijos miestas su daugiau nei puse milijono gyventojų. Jau tada dalis jų buvo rusai, todėl ir XXI a. sklando frazė "mūsų Ryga".

Lietuva galbūt ir būtų nuošalyje, galėtų prisiglausti prie Lenkijos, bet savo teritorija atskyrė Kaliningrado anklavą, gal net sugriovė SSRS, o ir šiaip tai daugiau nei šimtmetį buvusi Rusijos imperijos dalis.

Todėl Ukrainos ir Baltijos šalių prijungimas/pajungimas visokių autonomijų ir satelitų statusu būtų tik Rusijos grįžimas į 1914 m., t. y. lygiai šimtą metų atgal.

Ar ne puiki proga minint Didžiojo karo (Pirmojo pasaulinio) šimtmetį atgauti tai, kas imperijos buvo prarasta?

Ukraina - geopolitinis posūkis

Ukrainos klausimas Lietuvos saugumui turi didžiulę reikšmę. Ukraina yra sudėtingas politinis darinys, kurį perprasti galima tik įsigilinus į šios šalies istoriją.

Lietuva 167 metus buvo bendroje Rusijos arba sovietų imperijos erdvėje. Tuo metu Vakarų Ukraina tik po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė "maskolių" politinėje ir kultūrinėje erdvėje.

Kai lietuviai visą XIX a. buvo Rusijos imperijos pavaldiniai, vakarų ukrainiečiai gyveno Austrijos imperijoje, tarpukariu pateko į Lenkijos Respubliką. Su sovietais jie susipažino tik 1939-1941 m., kai, J. Stalino paliepimu, panašiai kaip 2014 m., tankai važiavo brolių baltarusių ir ukrainiečių apsaugoti nuo lenkų šlėktų.

Po Antrojo pasaulinio karo nuo tos apsaugos vakarų ukrainiečiai ilgiau nei dešimtmetį gynėsi partizaninio pasipriešinimo metu, panašiai kaip lietuviai pokariu, tik intensyviai ir gausiau, nes žmonių ištekliai buvo gausesni.

Dar tarpukariu buvusios sovietinės Ukrainos gyventojų atminimo kultūra buvo pažymėta 3-iajame dešimtmetyje draugo J. Stalino surengtu badmečiu - holodomoru, kai išmirė keli milijonai ukrainiečių. Taigi, švelniai tariant, nemėgti Rusijos valstybės (SSRS teisių, istorijos ir tapatybės perėmėjos) ukrainiečiai turi priežasčių.

Ukrainos įjungimas į bendrą Baltijos šalių ir Lenkijos erdvę sukurtų visiškai naują bloką su maždaug 90 mln. gyventojų ir preliminariai skaičiuojant su maždaug puse Rusijos BVP. Toks naujas blokas būtų rimta istorinė, kultūrinė, politinė ir karinė kliūtis Rusijos hegemonijai Vidurio Rytų Europos regione.

Visų penkių valstybių visuomenes aiškiai vienija bendros antisovietinės ir antiimperinės (turint omenyje Rusijos valstybės ekspansinius tikslus) nuostatos, o po 2014 m. ukrainiečiai gali tapti netgi nuoširdžiausiais anti-, tikru avanpostu.

Bet šiuo metu, 2014 m. kovo pradžioje, dar tenka stebėti ir laukti, ar Ukrainai pavyks pakeisti regione geopolitinę padėtį, pasukti vakarietiškos demokratijos keliu. Paprasta nebus, nes net paklausius propagandinių Rusijos TV kanalų galima išgirsti, kad Rusija su Ukraina - tai imperija, Rusija be Ukrainos - tai griuvėsiai, nors pati mintis ir priklauso JAV politologui Zbignevui Bžezinskiui (Zbigniew Brzezinski).

Rusakalbių gynyba

Savo piliečius Rusija gina kitaip nei kiti, gana neįprastai. Nesiimama savų piliečių evakuoti bei apsaugoti savo šalyje, bet nutariama įvesti Rusijos kariuomenę ir savų Rusijos Federacijos piliečių saugumo sumetimais užimti dalį kitos suverenios valstybės teritorijos.

Vladimiro Putino naujadaras apie rusakalbių apsaugą yra pribloškiantis. Čekijos užsienio reikalų ministras labai taikliai pastebėjo, kad pavojinga į šalį įsileisti rusakalbius, nes Rusijos desantininkai tuoj gali atvykti jų ginti.

Įsivaizduokime, kad Didžioji Britanija nutartų imtis ginti anglakalbius Airijoje arba Prancūzija prancūzakalbius Šveicarijoje. Juk pagal šitą Rusijos naujadarą ginamųjų galima atrasti bet kur, net Lietuvoje, visi kurie gimę iki 1979 m., vidurinėse mokyklose rusų kalbą mokinosi praktiškai kaip gimtąją. Be to, vykdant rusakalbių gynybos politiką Rusijos valdžios "pasisavinami" ir ukrainiečiai, baltarusiai bei kiti buvusios sovietinės erdvės tautų atstovai, ypač gyvenantys Baltijos šalyse.

Toliau plėtojant šią rusakalbių gynybos doktriną Rusijos valdžia gali toli nueiti. Šiaip jau užmačios gana aiškios - sumobilizuoti ir išlaikyti savo įtakoje dalį buvusios Rusijos imperijos, o vėliau SSRS teritorijų, dabar nepriklausomų valstybių gyventojų. Juk kalba - tai kultūrinis kodas, kurio dėka galima perduoti tam tikrą informaciją, skleisti propagandą, formuoti kultūrą ir politines pažiūras. Konsoliduotų ir pagal Rusijos valdžios iš Kremliaus modelį "susipratusių" rusakalbių penktąja kolona galima pasinaudoti bet kada, ir nebūtinai užimant teritoriją. Kai kada užtenka vien tik destabilizuoti padėtį vienoje ar kitoje šalyje, suskaldyti visuomenę, nukreipti jos dėmesį nuo esminių problemų.

Bus daugiau