Kuba: laimingi laiko neskaičiuoja

"Šioje šalyje laikas sustojęs. Įvairiose epochose. Tai iškart pajunti atsidūręs Havanoje ir išvydęs restauratorių nepaliestą ispanišką kolonijinę architektūrą, gatvėmis greta riedančius sovietinius žigulius, pobedas ir amerikietiškus ikikarinius ševroletus... - įspūdžiais dalijasi pokalbininkai. - Vyresniems lietuviams pažįstamus laikus primena iš sunkvežimių perdaryti keleiviniai autobusai, tuščios parduotuvių lentynos, kuriose - vien ryžiai ir pupelės, nes turtingos ir prabangios skirtos išrinktiesiems, perkantiems už "kuksus" (kaip pas mus būdavo už dolerius ar bonus).

Vykdami į Kubą pirmą kartą, nesitikėkite vakarietiškos pompastikos. Tam tikra prasme tai kelionė laiku atgal - į socializmą. Kita vertus, regiono koloritas, vietinių žmonių nuotaika bei tradicijos, be abejonės, šį kraštą daro nepakartojamą ir su niekuo nepalyginamą. Kuba - tokia šalis, į kurią visada norisi sugrįžti. Jei buvai pavasarį - būtina ją pamatyti rudenį, arba atvirkščiai. Sezono kaita šalį labai pakeičia. O jei buvai čia ne kartą ir ne du, sugrįžti norisi tam, kad įsitikintum: ar čia vis dar niekas nepasikeitė..."

Kas privirė košės?

"Tai jūs čia mums privirėte košės!" - juokais priekaištauja kubiečiai, bendraudami su Baltijos šalių turistais. Mat žlugus Tarybų Sąjungai, Kuba neteko jos finansinės paramos ir jos ekonomiką ištiko krizė. Maskva iš Kubos gaudavo cukraus, o Tarybų Sąjunga Kubai tiekė naftą ir kitus energetikos produktus.

Pastaruoju metu Kubos vyriausybė panaikino tam tikrus verslo apribojimus, ypač susijusius su turizmu, leido kurti individualius verslo vienetus ir juose net naudoti JAV dolerius.

Tačiau šalyje nuo 1962 m. iki šiol vis dar veikia kortelių sistema: visiems piliečiams išduodamos vienodos maisto normos. Dirbantys žmonės čia gauna algą - 20-30 dolerių per mėnesį ir maisto davinį: kiaušinių, vištą ir pan.

"Bet kubiečiai nepraranda vilties, kad greitai gyvens turtingiau, - tikina pokalbininkai, - o kol kas jie švenčia gyvenimą tokį, koks jis yra: socialistinį, su nepritekliais ir tropiniais ciklonais, liūtimis bei vėjais, kurie vasaros ir rudens periodu pridaro nemažai žalos. Nepaisant nieko, Kubos gatvės skendi šventiškoje euforijoje - jos pilnos muzikos ir juoko, o kubiečiai - atsipalaidavę ir spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, - sako kelionių specialistai ir priduria, jog kubiečiai bendrauja atvirai ir nuoširdžiai (beje, dauguma - tik ispaniškai), tačiau neįkyriai.

- Vaikai, žinoma, džiūgauja pamatę turistus ir laukia dovanų, tačiau juos pradžiugins nebūtinai pinigai - pakaks ir saldainių. Nors pagrindinė šalies ūkio šaka yra cukranendrių auginimas, cukraus Kuboje trūksta."

Kubiečiai atvirai pasakoja apie asmeninį gyvenimą, tačiau nekalba apie politiką su nepažįstamais žmonėmis. Jei pastebėsite, kad kubietis nelabai linkęs palaikyti tokį pokalbį, nesistenkite jo kamantinėti.

Senukai su cigarais

Havanos gatvėse pamatysi daug pagyvenusių žmonių. Jie sėdi, rūko cigarus ir pliekia kortomis. Beje, gyventojų senėjimas šioje Lotynų Amerikos šalyje yra didžiausias. Tai lemia ne tik sumažėjęs gimstamumas, bet ir ypač geras šalies medicinos lygis. Prieš ketverius metus jaunesnių nei 14 metų gyventojų dalis Kuboje susilygino su vyresnių nei 60 metų gyventojų dalimi (po 18 proc.).

Kubos gyventojai - mišrios kilmės. Iki ispanų invazijos čia gyveno sibonėjai, aravakai (indėnų tautų grupė) ir iš Haičio atsikėlę indėnai. Per 400 valdymo metų ispanai atsivežė daugiau nei milijoną afrikiečių vergų iš centrinės Amerikos. Jų palikuonys sudaro apie 40 proc. gyventojų.

Iš Ispanijos į Kubą 16-20 a. atvyko apie 850 tūkst. ispanų naujakurių, o nuo 18 a. iš Haičio ir Luizianos plūdo prancūzai; nemažai atvykėlių Kuba sulaukė iš Vokietijos, Italijos ir Britanijos, o 20 a. pradžioje čia apsigyveno daug amerikiečių. Visas šis tautų vitražas atsispindi Kubos kultūroje.

Hemingvėjus ir Dama

Atskridus į Kubos sostinę, pasisveikinti su Havana verta Malekono krantinėje arba viename iš barų ragaujant kokteilius, kuriuos mėgo Ernestas Hemingvėjus. Viena iš senamiesčio gatvelių galima pasiekti viešbutį "Ambos Mundos", kuriame rašytojas gyveno septynerius metus. Būtent čia jis pradėjo savo romaną "Kam skambina varpai".

Havaną vietos gyventojai švelniai vadina Senąja Karibų dama: nors ji kiek ir senstelėjusi (nes nerestauruojama), tačiau vis tiek - dama. Pasipuošusi mudechar stiliumi - kartu su kolonizacija Kuboje įsitvirtinusia ispanų architektūra, adaptuota pagal tropinį salos klimatą.

Havanos senamiestis "Habana Vieja" UNESCO įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Tai tikra dailininkų Meka su daugybe ispaniškosios architektūros paminklų, ryškiomis Karibų salų spalvomis ir formomis... Havanos senamiesčio istorinių paminklų katalogą sudaro daugiau nei 900 objektų. Nuo El Moro tvirtovės, kurią ispanai pastatė 1589 m., atsivers nuostabus vaizdas į Malekono krantinę, Meksikos įlanką ir senąją Havaną...

Daugybę metų Havana buvo pati linksmiausia "socialistinio bloko" sostinė. Blokas sugriuvo, o ji liko vis tokia pat ryški ir džiaugsminga, nors ir su atsilupinėjusiais fasadais.

TABAKO kraštas Pinar del Rio. Būtent čia užauginamas geriausias tabakas ir gaminami garsiausi pasaulyje cigarai.

Dieną mieste vyksta spalvingi šou, o vakare savo duris atveria kabarė. Pageidaujantieji gali apsilankyti garsiausiame Kuboje "Tropikana" kabareto naktiniame klube po žvaigždėtu dangumi ir stebėti įspūdingą šokio ir muzikos šou.

Istorija romo taurėje

Romas kubiečiams - nacionalinis pasididžiavimas, šalies istorija ir kultūra nuo konkistadorų iki naktinių klubų su džiazu bei regetonu...

Nors romą išrado ne kubiečiai, o anglai 17 a., tačiau būtent kubiečiai labiausiai pagerino jo skonį ir reputaciją. Būtent Kuboje 19 a. viduryje šis gėrimas pradėtas filtruoti per anglies filtrą, o laikymas ąžuolo statinėse iš pigaus svaigalo galutinai jį pavertė kilniu gėrimu.

HAVANA - Senoji Karibų dama, pasipuošusi mudechar stiliumi - kartu su kolonizacija Kuboje įsitvirtinusia ispanų architektūra, adaptuota pagal tropinį salos klimatą.

Ypač romas išpopuliarėjo 1919 m., kai JAV buvo paskelbtas sausas įstatymas. Tuomet amerikiečiai plūdo į salą išgerti, palošti ir susipažinti su prieinamomis merginomis. Čia linksminosi kas tik galėjo: verslininkai, rašytojai ir žvaigždės, išgarsinusios salą visame pasaulyje, ir net Amerikos prezidentai.

Po 1959 m. revoliucijos siena buvo uždaryta, o kartu ir daugelis naktinių klubų. Verslininkai paliko salą, kai Fidelis Kastras nacionalizavo jų turtą. Romas "Havana Club", garsiausias Kubos "brendas", kuris iki revoliucijos priklausė Arečabalos (Jose Arechabala) šeimai, dabar perėjo "kubiečių tautai". Beje, 1993 m. Kastro vyriausybė pardavė 50 proc. akcijų prancūzų alkoholio gigantui "Pernod Ricard".

Intriguojantį pasakojimą apie kubietiško romo istoriją išgirsite muziejuje "Havana Clab", kuriame, be kita ko, galima paragauti skirtingų rūšių romo. Čia išgirsite, jog didžiausią pasaulyje alkoholio daryklą dar 1862 m. Kuboje įkūrė Emilis Bakardis (Emilio Bacardi), Kubos pramonininkas, politikas ir rašytojas, sukūręs ir "Bacardi romo" bendrovę bei dirbęs Santjago meru. 1994 m. "Bacardi" sudarė aljansą su "Arechabala", o 1997 m. nupirko iš jo likusias teises į "Havana Club". Tačiau "Havana Club" prekės ženklas - Kubos Vyriausybės ir "Pernod Ricard" rankose...

Havana - romo rojus. Tačiau jame nepamatysite apgirtusių kubiečių.

KARALIŠKOSIOS palmės - Kubos simbolis, vaizduojamas ir šalies herbe.

Un puro. Vinjaleso slėnyje

Un puro (isp. grynas) - taip ispanai vadino cigarus, padarytus tik iš tabako augalo lapų. Kuba, priklausiusi Ispanijai, 16 a. buvo svarbiausias juodojo tabako tiekėjas Europos šalims. Tačiau po truputį ir ji pati sukūrė savo tabako pramonę.

Kaip "auginami" cigarai, sužinosite apsilankę tabako plantacijose ir cigarų fabrike Pinar del Rijo provincijoje, kuri vadinama "Auksiniu tabako trikampiu". Beveik 70 proc. dirbamos žemės čia užima tabako plantacijos. Būtent čia užauginamas geriausias tabakas ir daromi garsiausi pasaulyje cigarai. Beje, dauguma kubietiškų cigarų sukami rankomis.

Provincija Inar del Rijo, ispaniškai reiškianti "upės pušynas", - bene gražiausias Kubos gamtos kampelis, itin mėgstamas turistų. Čia driekiasi Rosarijo ir Organoso kalnai, uolos (mogotai) ir derlingi slėniai. Vienas jų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą: tai Vinjalesas, laukinės gamtos mylėtojų rojus. Čia auga retas cikinis medis (Microcycas calocoma), čia galite išvysti ir bitinį kolibrį ar kubinį tiarį...

Laiveliu plaukdami požemine El Indio upe į olas, išvysite stalaktitų, stalagmitų ir grotas, kuriose, dar iki atvykstant K. Kolumbui gyveno vietiniai gyventojai indėnai.

Šiaurinė Pinar del Rijo provincijos pakrantė pasižymi salelėmis ir rifais (Koloradoso salynas), vakarinę jos dalį sudaro Gvanahakabibeso pusiasalis, užsibaigiantis San Antonijo kyšuliu. Vakaruose įsikūręs ir Inar del Rijo miestas - svarbus tabako pramonės ir cigarų gamybos centras.

"Grūdos" kelionių specialistai, nors yra nerūkantys, teigė neatsispyrę pagundai išbandyti cigaro rūkymo meną. "Cigaras reikalauja tylos ir ramybės, jo nereikia rūkyti - juo reikia mėgautis", - mokė juos kubiečiai.

Vakarėlių liūtas Santjagas

Antras pagal dydį Kubos miestas Santjagas (Santiago de Cuba), buvusi kolonijos sostinė pietų pakrantėje, į šiaurę nuo Trinidado, turi "vakarėlių liūto" reputaciją. Čia susikaupęs reikšmingiausias Kubos muzikinis palikimas.

Folklorinės kubiečių muzikos pasiklausysite apsilankę "Casa de la Trova" muzikos namuose, muzikantų, menininkų ir intelektualų susitikimo vietoje. Čia išgirsite garsiuosius bolero ritmus ir pašoksite su vietiniais salsą, paragausite unikalaus Trinidado romo kokteilio "Canchanchara", gaminamo iš romo ir medaus. Sakoma, jog tokiu gėrimu po sunkios darbo dienos savo vergus vaišindavo šeimininkai - kad atgautų jėgas...

Kubos Santjagas įkurtas 1514 m. ispanų konkistadoro Diego Velaskeso de Kueljaro;turistai gali pamatyti jo namą - kolonijinės architektūros perlą. Miestas Santjagas buvo pradinis punktas Ernano Korteso, Chuano de Grichalvos, Ernando de Soto kelionėms į Amerikos žemyną.

Santiago de Cuba vadinamas revoliucijos lopšiu: čia gimė visi išsilaisvinimo judėjimai Kubos istorijoje - ir kova prieš kolonijinį valdymą, vergovę, diktatūrą, amerikiečių įtaką... 1953 m. čia prasidėjo Kubos revoliucija: Fidelio Kastro vadovaujamos pajėgos šturmavo Monkados kareivines...

ISTORIJA
Pirmasis europietis, įkėlęs čia koją, buvo Kristupas Kolumbas. Jis išsilaipino Kubos šiaurės rytų pakrantėje 1492 m. spalio 27 d.
Pirmuoju Kubos užkariautoju ir valdytoju tapo Diegas Velaskesas de Kueljaras, 1493 m. dalyvavęs kelionėje į Naująjį Pasaulį su Kristupu Kolumbu.
1823 m. numalšintas pirmasis vietinių gyventojų sukilimas dėl nepriklausomybės.
1868 m. prasidėjo dešimtmetį trukęs karas dėl nepriklausomybės.
1895 m. Kubos patriotai su Chosė Marti priešakyje vėl pakilo į karą su ispanais. Kubiečiai išsikovojo beveik visos salos kontrolę.
1898 m. JAV pradėjo karą su Ispanija ir jį laimėjo. Kuba tapo priklausoma nuo JAV.
1933 m. kilo maištas prieš diktatorių Ch. Mačadą. Jam vadovavęs F. Batista tapo naujuoju diktatoriumi, buvo išrinktas Kubos prezidentu ir valdė iki 1944 metų. Nuo tada gyveno JAV. 1947 metais grįžo į Kubą ir 1952 m. vėl įvykdė perversmą. 1954 m. laimėjo rinkimus, kuriuose nebuvo opozicijos. 1959 m. F. Kastro vadovaujamos revoliucijos metu buvo nuverstas.
Po revoliucijos F. Kastro vyriausybė ėmėsi statyti socializmą: nacionalizavo pramonę, privatų verslą ir pradėjo planuoti ekonomiką pagal socialistinius principus, atliko agrarines, dsocialines reformas ir t. t., dėl kurių kilo masinė emigracija į JAV.
Iki 1990 m. Kubai reikšmingą finansinę paramą teikė Sovietų Sąjunga. Jai žlugus šalies ekonominė padėtis smarkiai pablogėjo.
2006 m. dėl pašlijusios sveikatos F. Kastro savo pareigas perdavė broliui Rauliui, kuris kartu su Če Gevara dalyvavo nuverčiant F. Batistą.
*****
Didysis turas po Kubą
Karibų salų perlas, salsos miestas - Havana (UNESCO pasaulio kultūros paveldas).
Legendinis šokių šou naktiniame klube - kabarete "Tropikana", po atviru dangumi.
Išsami pažintis su Nobelio premijos laureto, rašytojo Ernesto Hemingvėjaus gyvenimu Havanoje.
Pasivaikščiojimas Melekono - žvejų, šeimų ir porų pamėgta - krantine, vedančia iš Havanos senamiesčio į Vedadą.
"Havana Club" romo daryklos muziejaus lankymas, skirtingų rūšių romo ragavimas.
El Moro tvirtovė, menanti kolonijinės epochos laikus, įspūdinga Havanos panorama nuo jos apžvalgos aikštelės.
Kelionė į Pinar del Rio provinciją - vadinamą "Auksiniu tabako trikampiu". Pažintis su tabako gamyba.
Nuostabaus kraštovaizdžio Vinjaleso slėnio apžvalga nuo Los Jazmines apžvalgos aikštelės (UNESCO pasaulio kultūrinis žmonijos paveldas).
Plaukimas valtimis požemine El Indio upe į olas, kuriose, dar iki atvykstant K. Kolumbui, gyveno vietiniai gyventojai indėnai.
Kubos revoliucijos lopšys - Kubos Santjagas.
Emilio Bakardžio muziejus, kuriame saugoma šio romo magnato surinkta senovinio meno kolekcija.
El Moro tvirtovė (UNESCO pasaulio kultūros paveldas) su vieninteliu pasaulyje piratų muziejumi.
Didžiausias piligrimystės centras Kuboje - El Cobre bazilika, kurioje saugoma stebuklinga Kubos globėjos Mergelės Marijos skulptūrėlė.
Pasivaikščiojimas siauromis Kamagvėjaus senamiesčio gatvelėmis (UNESCO pasaulio kultūros paveldas).
Kelionė Cukraus gamyklų slėniu. Tai kolonijinės cukranendrių cukraus pramonės ir socialinių santykių istorijos muziejus po atviru dangumi (UNESCO pasaulio kultūros paveldas).
Kelionė į salos praeitį Trinidade (UNESCO pasaulio kultūros paveldas). Tai tarsi laiko neliečiamas miestas su puikiai išsilaikiusiais neoklasicistinio ir barokinio stiliaus pastatais, siauromis, legendomis ir tradicijomis alsuojančiomis gatvėmis.
Pažintis su Sjenfuegoso senamiesčiu, kuriame atsispindi XIX a. kolonijinė architektūra (UNESCO pasaulio kultūros paveldas).
Kelionė po didžiausią Kuboje pelkyną, eantį Sapatos pusiasalyje - parką "Cienaga de Zapata" (UNESCO biosferos rezervatas).
Poilsis puikaus balto smėlio paplūdimyje garsiausiame Kubos kurorte - Varadere.
Šokių ir muzikos vakarai Trovos muzikos namuose.

330 dienų per metus čia šviečia saulė. Šalčiausias mėnuo - sausis (vidutiniškai 22 laipsn. šilumos), karščiausias - rugpjūtis (28 laipsn.).