Karas, sukūręs naują valstybę

- Bene svarbiausiu praėjusių metų užsienio politikos įvykiu neabejotinai galima pavadinti karą ir prieš tai buvusius įvykius Ukrainoje. Kas toje šalyje pasiekta? Kas prarasta? Kokios tolesnės konflikto perspektyvos?

- Reikėtų pradėti nuo to, kad tai yra ne tik karas Ukrainoje. Tai karas, pakeitęs visą šiandieninę pasaulio saugumo architektūrą. Šis karas nubloškia mus atgal į rimtos konfrontacijos tarp Vakarų ir Rusijos laikus. Tai karas, kuris nubrėžia labai daug vektorių tolesniam tiek ekonominiam, tiek saugumo politikos vystymuisi. Tai nėra paprastas metų įvykis. Aš manau, kad tai įvykis, kuris nubrėžia viso šio šimtmečio pasaulio vystymosi gaires ir perspektyvas. Tikrai šitaip į tai reikėtų žiūrėti.

Karas prasidėjo ir iš esmės buvo sukurta nauja situacija pasaulyje, kurią V.Putinas vis mėgina pavadinti „rusakalbių pasauliu“ ar „slavų pasauliu“. Šis karas sunaikino V.Putino vizijos realizavimo galimybes. Nes senoji Rusijos ir rusų kaip nacijos gimimo vieta arba tėvonija, t.y. Kijevas, parodė savo priešiškumą Maskvos kunigaikštystei. Senoji rusų valstybės ir tautos tėvonija pademonstravo, kad ji nori kitokių ryšių su Vakarais, negu Moskovija. Tai dar viena, ypač svarbi šio karo sudėtinė dalis.

Bet yra ir daugiau rimtų išvadų. Šis karas pagimdė naują valstybę Europoje. Iki šio karo Ukraina buvo tik įvairių etmonų bandymai sukurti valstybę šiose teritorijose, kitaip sakant ukrainiečių veikla realizuoti save kaip valstybę, kuri tęsėsi nuo XVI-XVII amžių. Nuo 1990 iki 2014 m. ta valstybė neegzistavo kaip tikras valstybinis darinys, o ukrainiečių tauta buvo neapsisprendusi. Tai šis karas pagimdė ir valstybę, ir suvienijo, subūrė tautą, o aiškaus priešo, t.y. Moskovijos, atsiradimas nubrėžė šiai valstybei labai aiškias politines gaires. Štai kiek itin reikšmingų įvykių galima priskirti šiam konfliktui, šiam karui. Jeigu galima teigti, kad karas yra daugelio dalykų ir tėvas, ir motina, ši situacija kaip niekada gerai šį teiginį iliustruoja.

- Čia mes šiuo atveju daugiau žiūrime iš ukrainiečių varpinės. O ką šis karas reiškia Rusijai?

- Pirmiausia šis karas aiškiai pademonstravo, kokie yra tikrieji Rusiją valdančių politikų ketinimai ir kokie ketinimai yra to branduolio, kuris buriasi aplink V.Putiną. Priešiškumas Vakarams, mesianizmas, teigiant, kad rusai yra vieninteliai pasaulio taikos gelbėtojai, bandymai kurti tam tikras erdves, pasaulius, kuriuos jie tapatina tik su rusų tautos interesų gynimu. Visa tai išryškino Rusijos politinių vadovų nesugebėjimą suvokti, kad šiandieninis pasaulis, siekiantis naikinti sienas ir įvairius apribojimus, yra ne jų pasaulis ir jiems jis nepriimtinas. Taigi gimė visiškas aiškumas, kas ir ko siekia šiandien Europoje bei pasaulyje.

Ir paskutinis štrichas šia tema. Šiandien nė vienas iš komponentų, pagimdžiusių šį konfliktą, nėra išspręstas. Vadinasi, nėra jokios priežasties teigti, kad šis karas artimiausiu laiku pasibaigs. Tiesiog jis dabar yra įšaldytas - įšaldytas tiek žiemos, tiek abiejų pusių negebėjimo karinėmis priemonėmis pasiekti savo politinių tikslų. Tačiau šios tendencijos tik įrodo, kad artimiausiu metu karinis konfliktas vėl atsinaujins.

- Tokiu atveju atskirai reikėtų pakalbėti apie Minsko susitarimus. Kas ir kokius interesus čia puoselėja? Kuriai konflikto pusei Minsko „taikos“ procesas naudingesnis? Ar apskritai bus laikomasi tų susitarimų?

- Čia yra lygiai tas pats. Abi pusės išnaudojo Minsko susitikimus kaip būdą laimėti laiko, per kurį tiek viena, tiek kita konflikto pusė stiprino savo pozicijas. Ukraina kūrė save kaip valstybę, stengėsi atkurti kariuomenę ir didino savo gynybinį potencialą teritorijose, į kurias kėsinosi Rusija. Rusija bandė organizuoti tam tikrus valstybingumo daigus okupuotose teritorijose, ypač Donecke ir Luhanske. Daugiau Minsko susitarimais nepasiekta nieko. Kadangi abi pusės išnaudojo šitą laiką savo potencialams didinti, tie Minsko susitarimai, žiūrint į perspektyvą, paaštrino konfrontaciją.

- Metų pabaiga Rusijoje - rublio kritimas, infliacija, masinio apsipirkinėjimo vajus ir valdžios pastangos stabilizuoti rublio kursą. Kiek veiksmingi Rusijos valdžios veiksmai? Kaip tai paveikė tiek Rusijos, tiek Europos ekonomikas?

- Jeigu vertintume iš šito konflikto pozicijų, matant visą situacijos Rusijoje kontekstą, šios šalies ekonominė situacija yra labai prasta, nors Rusija supirkinėja auksą ir dar neišnaudojo savo sukauptų rezervų. Tačiau bet kokiu atveju jų ekonominės situacijos perspektyva nieko gero nežada. Nes politinė padėtis neleidžia Rusijai tikėtis, kad artimiausiu metu ji atgaivins savo prekybinius potencialus.

Tačiau niekada nebūna taip, kad nukentėtų tik viena kuri nors pusė, o visoms kitoms iš to būtų didelė nauda, kai kalbama apie ekonominius konfliktus. Žinoma, tokios rinkos kaip Rusija netekimas gana skaudžiai atsiliepia valstybėms, kurios siejo su Rusija savo ekonomiką. Lietuva buvo spėjusi perorientuoti savo ekonominius potencialus nuo tų ryšių su Rusija, tačiau, žinoma, ji taip pat šiek tiek nukentėjo. Bet aš nemanau, kad Lietuva nukentėjo kaip nors labiau negu kitos Europos valstybės. Tas visų europiečių bandymas skųstis, rodant savo žaizdas, yra daugiau susijęs su noru sulaukti tam tikros užuojautos ir paramos, negu su tikrais ekonominiais nuostoliais.

- Metai išsiskiria iki tol nematytu drastišku naftos kainų kritimu pasaulyje. Kiek šiam procesui įtakos turėjo OPEC sprendimas nemažinti naftos gavybos, o kiek - Vakarų pasaulio pastangos priversti Rusiją laikytis tarptautinės teisės bei nusistovėjusios pasaulio tvarkos principų?

- Aš manau, kad tai yra sudėtinis efektas. Be to, manau, nemažą poveikį turėjo ir naujų energetinių technologijų atėjimas į pasaulio rinką. Aš čia pirmiausia kalbu apie vadinamąją šaltąją branduolinę sintezę, apie reaktorius, kurie gali būti gaminami jau artimiausiu metu. Matyt, neatsitiktinai Barakas Obama buvo nuvykęs į Kiniją su siūlymais gaminti tokius reaktorius. Tai šių technologijų atėjimas tiesiog verčia naftą išgaunančias valstybes konkuruoti su perspektyvinėmis energetinėmis technologijomis. Matyt, naftos kainų kritimą galėjo lemti ir tai, kad yra siūloma išsaugoti naftos pozicijas rinkoje mažinant jos kainą. Nes kitaip konkuruoti neišeina.

- Pasaulyje atsirado gana keistas naujas darinys „Islamo valstybė“. Ar tai išties didelė grėsmė Vakarų civilizacijai ir galbūt dabartinei pasaulio sandarai? Kiek tai yra natūralus reiškinys, o kiek - dėl kažkieno interesų įtakos atsiradęs darinys?

- Dar pranašas Mahometas, pradėjęs savo žygį, iškart pradėjo kurti kalifatus, t.y. islamo valstybes kaip tokias. Visa tai buvo pradėta arabų pasaulyje, persikėlė ir į turkišką pasaulį, tuomet pradėjo skleistis ne tik arabų gyvenamosiose teritorijose, bet ir tokiose šalyse kaip Afganistanas ar Pakistanas. Tas sprogimo tempas, kai kūrėsi kalifatai, buvo toks, kad dabartinės „Islamo valstybės“ atsiradimas netapo jokia naujiena islamui kaip tendencijai ar kaip veržliam procesui.

Tačiau man susidaro įspūdis, kad šiuo procesu, t.y. islamui kuriant valstybes, buvo stipriai pasinaudota, sprendžiant dabartines politines aktualijas, apie kurias jau šnekėjome anksčiau. Juk ne be reikalo sakoma, kad jeigu politikoje kas nors vyksta, vadinasi, tai yra kažkam naudinga. Todėl manau, kad šiandien „Islamo valstybė“, kurianti nesantaiką būtent arabų pasaulyje ir pirmiausia naftą išgaunančių valstybių pašonėje, yra naudinga Rusijai. Nes ši nesantaika didins naftos kainas rinkoje.

- Daugeliui netikėtai prasidėjo rasiniai neramumai Jungtinėse Valstijose. Atsitiktinumas ar sąmoningai išprovokuotas reiškinys?

- Dar nuo gūdžių sovietinių laikų yra žinomas toks posakis „Naš otvet Čemberlenu“ („Mūsų atsakas Čemberlenui“). Nuo senų laikų Rusija į žingsnius, kuriuos daro Vakarai, mokėsi atsakyti savo kuriamomis, konstruojamomis situacijomis, kurios gali būti nepalankios vienai ar kitai Vakarų valstybei. Nors įrodymų kaip ir nėra... Tačiau paspekuliuoti šita tema vertėtų.

Net jeigu šie įvykiai yra savaiminiai, rusų propagandos jie šiandien yra labai plačiai naudojami tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose. Ypač tai pastebima Prancūzijoje. Tiesiog taip stengiamasi įpilti žibalo į ugnį, kurstyti nestabilumą. Be to, visada savo veiksmams yra senas sovietinis pasiteisinimas: „o pas jus negrus muša...“ Tokiu „išmintingu“ paaiškinimu nuolat bandoma atsakyti į įvairius Vakarų priekaištus. Turint galvoje faktą, kad tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose baltųjų gyventojų vis mažėja, jie sensta, ateina kitos tautos, bandymas sukiršinti tuos gyventojus su šiandienine valdžia ar vietos administracija gali būti visai sėkmingas tuose propagandiniuose karuose.