Didysis valstybių galvų nusikaltimas

Didysis valstybių galvų nusikaltimas

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.


- Europos Centrinis Bankas nusprendė „įlieti“ į ES ekonomiką 750 mlrd. eurų. Galbūt dėl to bankai trina rankomis, tačiau eiliniams žmonėms tai reiškia tik tiek, jog ir vėl viskas pabrangs, o jų santaupos tikriausiai nuvertės. Kur patartumėte investuoti? Ką daryti su kojinėse ir stiklainiuose laikomais pinigais?

- Verkė mano pinigėliai... Kaip visada, investuoti verta tik į realiai veikiantį biznį, tačiau, ką tu dabar atrasi to „veikiančio biznio“ pavidalu? Kur yra tie realūs aktyvai? Viena sritis, žinoma, išlieka - tai nekilnojamasis turtas, ypač strateginėse ar „gerose“ vietose. Toks turtas nepigs, ypač tas, kuris gali būti naudojamas verslo reikmėms.

Dar vienas galimų investicijų objektas yra žemė. Bet kuriuo atveju, tai bus aktyvas, kurį galima eksploatuoti, o turint galvoje gyventojų skaičiaus didėjimą bei žmonių maisto poreikius, tai gali būti perspektyvu. Juo labiau kad Baltijos šalių klimato zona kai kurioms kultūroms dabar tapo optimaliausia, o pietinių kaimynų teritorijos vis labiau virsta dykumomis... Taigi, su žeme yra viskas gerai.

Pažvelkime į auksą, sidabrą bei kitus brangiuosius metalus - tai labai paveikiamos rinkos. Taip pat turėkime galvoje, kad visi tie gąsdinimo mechanizmai, kurie yra paleisti, veiks išskirtinai efektyviai, o žmonės bandomis bus vaikomi nuo vieno aktyvo prie kito. Toks ir yra pagrindinių spekuliacinių žaidėjų tikslas: sukelti kainas, po to atpiginti ir priversti parduoti - žodžiu, tai yra labai nepatikima ir niekam nepatarčiau užsiimti tokiomis spekuliacijomis, neturint tam reikiamų mechanizmų bei patirties.

Čia reikia plieninių nervų, labai stabilios psichikos ir labai gero žaidimo plano. Kadangi dauguma mūsų skaitytojų nėra profesionalūs rinkos lošėjai, tai investuoti reikia į gana stabilius dalykus. Pavyzdžiui, aš niekada neinvestuočiau į akcijas, suvokdamas, jog pats „akcijos“ pavadinimas labai dažnai maskuoja didžiulę netvarką konkrečiose organizacijose ir įmonėse.

Tai yra spekuliacijos ir įvaizdžio dalykai, nebent tu žinai tikslią situaciją įmonės viduje ar turi patikimą žmogų, prieinantį prie padėties kontrolės. Todėl patarčiau mūsų žmonėms šiais klausimais būti išskirtinai konservatyviems...

- Kaip tik šią savaitę per pasaulį nuvilnijo mažai ką sudominęs pranešimas apie tai, jog privačiuose pensijų fonduose pinigai garuoja, lyg vanduo karštą dieną... O juk taip neseniai įvairūs liberalai kvietė jais pasitikėti ir pasakojo, kaip gerai „investuotojai“ gyvens senatvėje...

- Visada klausdavau: o į ką tie privatūs pensijų fondai investuoja? Į tas pačias popierines akcijėles... Tie fondai, kurie dar turėjo kažkiek padorumo, galbūt dar ieškojo realiai veikiančių aktyvų, pavyzdžiui, į pastatus, kuriuos bent jau galima išnuomoti - kad ir kas įvyktų, tas pastatas visiškai nesunyks, o jam nuvertėjus, vertė vėliau vis tiek paaugs. O visos akcijos turi savybę apskritai išnykti kaip dūmas...

Todėl akcentuoju dar kartą: į tai žiūriu iš labai konservatyvių pozicijų - jeigu kokiems nors lošėjams akcijos yra puikus dalykas, tai jokiu būdu ne visiems. Ne veltui šalys, turinčios seną investavimo į akcijas istoriją, išsiugdė vadinamųjų kvalifikuotų investuotojų kategoriją, t.y. valstybės saugo, ir gina vargšus neišmanėlius nuo investicijų, kurios gali būti labai rizikingos, nes niekas nenori užsikrauti tokios naštos - žmogų, praradusį savo pinigus.

Didžioji dauguma žmonių, jeigu jie kažką sutaupė per gyvenimą, šiandien turėtų su pasibaisėjimu žiūrėti į Europą motinėlę, kuri išmeta į rinkas tokius astronominius skaičius tuščių pinigų. Tai reiškia, kad šių žmonių santaupos virsta visišku nieku... Tada žmogelis klaus visažinių kaimynų ar tiesiog žulikų: o ką dabar daryti? Jam bus atsakyta: niekuo netikėk, tik manimi...

Žinoma, toks žmogus, genamas baimės, kad ES naujoji monetarinė politika sunaikins jo turtelį, mėgins karštligiškai kur nors investuoti, o rezultatas bus apverktinas... Štai čia ir slypi didysis visų valstybių galvų nusikaltimas: žmogus suvokia, kad dėl koronaviruso priimtų įvairiausių draudimų, kurie iš esmės naikina valstybės ekonomines galias, bandytų išsaugoti savo turimus grynuosius tam tikroje slaptoje kojinėje, kad atėjus bėdai galėtų nusipirkti vaistų bei maisto.

O čia pat ES skelbia apie įliejimą pinigų, kurie tiesiog negali nenuvertinti jo santaupų. Juk tas pat buvo padaryta ir pinigų keitimo metu Lietuvoje: 1 litą kainavęs sūrelis dabar kainuoja 1 eurų ir daugiau...

Šioje situacijoje žmogui niekas jokių patarimų neduoda, paliekant jį vienui vieną įvairių sukčių bei jo paties baimių akivaizdoje... Dabartiniai pinigai nėra tie auksiniai doleriai, červoncai ar reichsmarkės, kurie savo metu buvo nuolatinėje apyvartoje, neprarasdami savo galios.

Žmonėms niekas to nepaaiškina ir jie vis dar, kaip mano amžinąją atilsį teta, bando išsaugoti savo turtą, užkišdami pinigus už balkio savo kaimiškoje troboje. Mirus mano tetai, mes ištraukėme didžiulį pundą įvairių XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje cirkuliavusių pinigų. O ji, būdama kaimo moterimi, turėjo visa tai uždirbti - už kiekvieno tuščio popierėlio yra jos sunkus darbas prie gyvulių bei daržuose.

Visa tai padarė įvairios neatsakingos valdžios, suėdusios jos gyvenimą. Lygiai tą patį dabar mėgina padaryti europinė valdžia bei mūsų valdžiukė, kuri net nesuvokia, jog krizės metu jos pirmaeilis uždavinys yra prievartiniu būdu stabilizuoti maisto produktų kainas.

- Kam pasaulyje sekasi geriausiai tvarkytis su tuo virusu? Štai kinai giriasi, kad situaciją visiškai suvaldė, bet mažai kas jais tiki. Apie postsovietines šalis čia net kalbėti neverta - ten tiesiog beveik niekas neserga ir niekada nesirgs... O ką kiti?

- Sudėkime visus taškus: bet kurio karantino uždavinys yra laimėti laiko. To reikia, kad visi vienu metu susirgę neužgriūtų ant suvargusios valdžios galvos, t.y. bent jau kad būtų galima suteikti pagalbą santykinai nedideliam kiekiui žmonių. Tai - teisingas uždavinys. Kitas uždavinys - išlošti laiko tikintis, kad orams šylant ir viruso aktyvumui gęstant, susirgs mažiau žmonių.

Tai taip pat teisingas uždavinys. Tikėtis, kad išras vaistus? Iki artimiausios vakcinos, kai ji galės mus pasiekti, teks pakentėti maždaug 12 mėnesių... Bet yra kur kas svarbesnių klausimų: o kas ištiks mūsų ekonomiką? Kiek žmogus galės išsilaikyti, negaudamas atlyginimo? Kas jam duos maisto?

Kas organizuos tiekimus? Dabar matome, kad tokia Europoje dominuojanti valstybinė politika stipriai griauna ekonomiką ir niekas nežino, kas bus toliau. Kiek laiko galima išlaikyti žmones namuose apgulto miesto sindrome?

Maksimum dvi savaites. O po to prasidės nevaldomi dalykai. Todėl britai, kurie turi išskirtinę patirtį krizių valdyme, nuėjo kitu keliu - jie nutarė nenaikinti savo ekonomikos ir neizoliuoti visos visuomenės, o tik tuos, kas patenka į didžiausią rizikos zoną ir pagrindinę pagalbą nukreipti į juos, visiems kitiems leidžiant persirgti, nes anksčiau ar vėliau užsikrėsime visi.

Pažvelkime į koronavirusą visiškai beaistriu žvilgsniu: iš viso susirgs 70-80 proc. visos populiacijos, iš jų 80 proc. persirgs lengva forma, be didesnių problemų sveikatai, likę 20 proc. dalinsis į 15 proc., kurie ligą „išgulės“ namuose su kaulų laužymu, snargliavimusi bei viduriavimu, ir 5 proc. tų, kuriems reikės pagalbos medicininėse įstaigose. Iš tų 5 procentų 3 proc. paklius į reanimaciją, o 1-2 proc. iškeliaus anapilin.

Taigi klausimas yra toks: ar teisinga taip „įtempti“ karantinines taisykles? Ar pakaks medicininių pajėgumų, išteklių ir rezervų aptarnauti tam 1 procentui žmonių, kuriems reikia pagalbos? Dabartinė įvykių analizė atsako: ne. Todėl į tai, ką daro valdžia, reikia žiūrėti labai atsargiai.

Ji šiandien kalba apie pagalbą verslui ir milijardus, kurie bus mesti ekonomikai gelbėti, bet neatsako į elementarius klausimus: kuo maitinsis žmonės, kurie sėdi uždaryti savo namuose? Štai čia mes susiduriame su strategijos nebuvimo klausimu.

D.Trampo administracija bando perpirkti vokiečių vakciną nuo COVID-19

Vokiečių firma „CureVac“ artėja prie vakcinos nuo COVID-19 gamybos baigiamosios stadijos, todėl JAV prezidento Donaldo Trampo administracija pabandė ją nupirkti už milijardą dolerių su išskirtinėmis teisėmis Jungtinėms Valstijoms (kitiems jos gaminti ir pardavinėti nebūtų galima).

Tai rodo strateginę šio pirkinio reikšmę: dar vienas įrankis kontroliuoti pasaulį.Vokietijoje kilo skandalas, sušauktas specialus vyriausybės posėdis. Jie ruošiasi skubiai įvesti papildomas teisines normas, kurios neleistų tokiam sandėriui įvykti, net jei savininkus sugundytų milžiniški pinigai.

Vokietijos vidaus reikalų ministras pareiškė, kad koronavirusas dabar jau nėra vien sveikatos krizė, tai valstybės saugumo klausimas. Dabar vyriausybės užduotis ne tik apsaugoti sienas ir maisto tiekimo grandinę, bet ir „mūsų medicinos produktus bei vaistus“, reikalingus krizei įveikti. Laikraštis „Die Welt“ pranešė, kad Vokietijos vyriausybė pateikė konkurencinį pasiūlymą, jog įtikintų firmą likti Vokietijoje. O vokiečių teisininkai jau sekmadienį dirbo prie reikalingų dokumentų.

„Išskirtinių teisių į šią vakciną pardavimą JAV turime stabdyti visomis priemonėmis“, - sakė vokiečių teisininkas ir kartu epidemiologijos profesorius Karlas Lauterbachas. „Kapitalizmas turi turėti ribas.“

Vokiečių pasipiktinimą didina ir tai, kad firma „CureVac“ artimai dirbo su vyriausybės (t.y. mokesčių mokėtojų pinigais) išlaikoma vakcinų ir biomedicinos tyrimų bendrove „Paul Ehrlich Institute“.

Šia proga vokiečių politikai prisiminė vasario viduryje išryškėjusius JAV sumanymus padidinti Europos kontrolę, agresyviai perimant Europos technologinį turtą - telekomunikacijų kūrėjus „Nokią“ ir „Ericsson“. Tai sukėlė nerimo ir pasipiktinimo bangas visoje Europoje, įtampos neišsklaidė net vėlesni JAV raminimai, kad galbūt to nedarys.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder