Aliaksandras Lukašenka psichiatro akimis: jis pasirengęs bet kam – ir padegti šalį, ir paskelbti karą kaimynams

Pirmą kartą A.Lukašenka į psichiatrų akiratį pateko baigęs Pedagogikos institutą, kai, įsiprašęs pas pirmąjį srities komiteto komunistų partijos sekretorių Leonovą, atkakliai prašė, kad jis jį paskirtų kolūkio pirmininku. A.Lukašenka buvo nukreiptas pas medikus ir jam buvo nustatyta mozaikinė psichopatija. 1978 m. Mogiliovo srities maisto prekybos valdybos, kurioje A.Lukašenka dirbo komjaunimo sekretoriumi, direktorius kreipėsi į psichiatrijos ligoninę pranešdamas apie neadekvatų A.Lukašenkos elgesį. 1982 m. A.Lukašenka buvo atleistas iš kariuomenės su ta pačia diagnoze: mozaikinė psichopatija.

2001 m. Baltarusijos sostinės Minsko psichiatras Dmitrijus Ščigelskis, papildęs savo pastebėjimais kolegų išvadas, paskelbė „Aleksandro Grigorjevičiaus Lukašenkos ligos istoriją“.

„Lukašenkos asmenybės analizė leidžia nustatyti keletą požymių, būdingų tiek paranoidiniam, tiek ir disociaciniams asmenybės sutrikimams, kai perdėtai vertinama savo asmens svarba, afektinė logika, polinkis aiškinti įvykius sąmokslo teorijomis be įtikinamų priežasčių, įtarumas, abejingumas kitų žmonių jausmams, polinkis jais manipuliuoti, žemas frustracijos tolerancijos lygis ir žemas agresyvaus elgesio lygis, įskaitant smurtą, nesugebėjimą jausti kaltę ir naudos gavimą iš blogos patirties. Nurodyti požymiai yra visaapimantys ir apibūdina nurodytos asmenybės psichinį paveikslą“.

Visus šiuos bruožus galima pamatyti ir stebint dabartinį paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamo A.Lukašenkos elgesį, kaip jis reaguoja į politinę krizę Baltarusijoje.

D.Ščigelskis po savo tyrimų publikacijos buvo priverstas palikti Baltarusiją. Jis su „Radio Svoboda“ (Laisvės radiju) pasidalijo savo mintimis apie A.Lukašenkos būklę.

– Pastarųjų dienų įvykiai patvirtina diagnozes, kurios buvo nustatytos prieš daug metų?

– Visas jo gyvenimas patvirtina. Tiesiog pastarosiomis dienomis tai pamatė visi. Viskas pavirto tokiu grotesku, jog tai tapo akivaizdu net ne specialistams.

– Dokumentininkas Jurijus Chaščevatskis sako, kad Lukašenka smarkiai pasikeitė nuo 10-ojo dešimtmečio. Didžiausias pokytis – jis ėmė daug labiau niekinti žmones. Sutinkate su tuo?

– Nors labai gerbiu J.Chaščevatskį, bet nesutinku. Jo požiūris į žmones nesikeitė nuo pat jo jaunystės. Tiesiog jis laikui bėgant tai ėmė mažiau slėpti. Žmogaus asmenybė išryškėja svarbiomis aplinkybėmis – karas, kalėjimas, valdžia, pinigai, ekstremalios situacijos, stichinės nelaimės. Kitu laiku žmogaus asmenybė užmaskuojama išsilavinimu, visuotinai priimtinomis taisyklėmis. Kol žmogus nepatenka į stresinę situaciją, jo asmenybė neišryškėja.

A.Lukašenkos požiūris į žmones, jo atjautos stoka specialistams buvo visuomet pastebima, tiesiog dabar nukrito viešųjų ryšių tinkas, politikos technologų makiažas. Nieko naujo su juo neatsitiko.

– Ar yra kas nors, ką jis iš tiesų myli ir vertina? Gal jaunesnįjį sūnų?

– Kolią – taip. Žinote, buvo toks personažas Adolfas Hitleris, jis labai mylėjo vilkšunį Blondi. Tokioms asmenybėms, ypač vėlyvajame periode, gali atsirasti ganėtinai stiprus emocinis ryšys. Dažniausiai vienam objektui.

Emociniai ryšiai su kitais žmonėmis dažniausiai nebūna pastovūs. Šalia jo pasirodo ir išnyksta moterys, bet nieko šalia nelieka. Jis turėjo žmoną, visuomet turėjo daug meilužių, bet jis niekuomet moterų ypač nemylėjo. Su žmona gyveno, nes taip buvo priimta – partija, kolūkio direktorius, buitis, tačiau giluminių emocinių santykių nebuvo. Kai tik jis tapo prezidentu, išvažiavo į Minską, o ji liko. Kaip nebūtų keista, bet jis turėjo giluminį emocinį ryšį su uošve. Jo žmonos motina buvo jo mokytoja mokykloje.

– Neseniai buvo publikuotas tyrimas „Kaip Lukašenka rinkosi moteris“. Tikras Kazanova!

– Aš bendravau su jo kaimo žmonėmis. Jie vardijo: su ta tada, su ta – tada, po to, žiūrėk, kokią jos padarė karjerą, kai jis tapo prezidentu. Įdomu, kad žmonių sąmonėje toks elgesys jam labiau pliusas: nė vienos nepamiršo, visas pakėlė į viršų.

– Srities komiteto sekretorius, kai pas jį atėjo Lukašenka ir pareiškė, kad nori tapti kolūkio pirmininku, nusiuntė jį pas psichiatrus. Jis iškart pamatė, kad prieš jį nesveikas žmogus. Tačiau, nepaisant to, milijonai žmonių buvo jo užhipnotizuoti. Kaip tai įvyko?

– Aš pagal siuntimą patekau dirbti į Mogiliovo srities ligoninę, o ten buvo gydytojai, kurie jį priėmė. Jie man apie tai pasakojo. Srities komiteto sekretorius šiek tiek išsigando: ateina pas jį žmogus, patriotas, įsitikinęs komunizmo idealais, bet – Pedagogikos instituto Istorijos fakulteto absolventas, ir reikalauja jį paskirti kolūkio pirmininku.

Sovietinėje sistemoje toks reikalavimas buvo visiškai nesuprantamas. Gydytojas, kuris tuomet jį priėmė, sakė, kad Leonovas buvo apstulbęs ir bandė Lukašenkai paaiškinti, kad jis turėtų dirbti mokykloje ar kažką kita, susijusio su istorija. Tačiau Lukašenka negalėjo nurimti, tuomet Leonovas iškvietė apsaugą, bet ji nežinojo, ką su juo daryti. Antisovietinių lozungų nešaukė, už Komunistų partiją, Sovietų Sąjungą, bet nori būti kolūkio pirmininku. Jie pasielgė logiškai, juk ne į kalėjimą jį reikėjo siųsti.

Kodėl tauta užhipnotizuota? Panašių asmenybės sutrikimų turėjo nemažai istorinių personažų. Psichiatrijoje yra atskira kryptis, kai tyrinėjami tokie žmonės. Daugelis mano, kad panašių sutrikimų turėjo Adolfas Hitleris, kuris taip pat turėjo charizmą, buvo puikus oratorius. Jis užhipnotizavo vokiečius. Psichopatija – konkurencinis pranašumas kovoje dėl valdžios. Jei žmogaus niekas nevaržo, jam nieko negaila, jei jis eina aukštyn išnaudodamas bet kokias priemones, jei žmogus niekuo netiki ir pasirengęs bet ką įtarti, – tai juk pliusas, o ne minusas.

Man žmonės iš artimiausios Lukašenkos aplinkos pasakojo, kad jis turi gyvulišką nuojautą konkurentams. Dažnai net tokią, kad, jei žmogus tik pagalvoja apie tai, kad galėtų pakovoti dėl kokio nors posto, Lukašenka jau tai pajunta. Tai padeda išlaikyti valdžią, nes jis sustabdo visus konkurentus dar tuomet, kai jie netapo konkurentais.

– Kai kuriuos ir fiziškai sunaikino.

– Fiziškai sunaikino tuos, kurie jau buvo konkurentai. O aš kalbu apie žmones, kurie jam buvo visiškai lojalūs. Jis jaučia, kada jiems kyla konkuravimo mintys tuomet, kai žmonės dar nebūna spėję apie tai pagalvoti.

– Kaip mediumas?

– Manau, kad jis neturi antgamtinių galių, tiesiog ta itin aštrus ir išlavintas įtarumas. Jis reaguoja į tai, kaip žmogus elgiasi, kaip kalba, kaip juda. Žmogus dar pats nesuvokia, kad turi politinių ambicijų, bet jos jau ryškėja iš jo elgesio. Lukašenka, kuris labai pastabus ir turi tiesiog fenomenalią atmintį, visus stebi ir, matydamas net mažiausius ženklus, skaito žmones kaip atverstas knygas.

– Taip pat kaip Stalinas.

– Kokią diagnozę Stalinui nustatė Bechterevas? Paranoikas. Ir Lukašenkos atveju mes turime asmenybės paranojinį sutrikimą. Kitaip tariant, tai ta pati diagnozė. Jei Stalinas nebūtų atsikratęs visų konkurentų, jis niekuomet nebūtų sutelkęs tokios valdžios. Lukašenka elgiasi taip pat. Reikėtų prisiminti 1994-ųjų Lukašenką, kai jis dar neturėjo tokios valdžios,. Buvo Aukščiausioji Taryba, buvo nepriklausoma teisminė sistema, buvo Centrinė rinkimų komisija.

– Bet jis labai greitai su visais susidorojo.

– Maždaug 2000-aisiais. Yra dar kelios mirtys, kurių nemini baltarusių opozicija. Manau, kad vis dėlto kada nors jos bus ištirtos. Šios mirtys galėjo būti natūralios, bet galėjo būti ir smurtinės. Neatmesčiau, kad išmoko „dirbti“ subtiliau, supratę, kad grubios jėgos kaina per daug didelė.

– Išmoko GRU (Sovietų Sąjungos, o vėliau Rusijos slaptoji tarnyba, – red. past.) nuodijimo metodų?

– Greičiau jau Rusija mokosi. Jeigu palygintume Rusijos ir Baltarusijos politinių sistemų dinamiką ir diktatūros įtvirtinimą, pamatytume, jog Baltarusija priekyje, o Rusija dažnai seka iš paskos. Ne Lukašenka mokosi iš Putino, o, greičiau, Putinas mokosi iš Lukašenkos. Tačiau yra skirtumas: Putinas, nepaisant visų jo trūkumų, neturi tokių bruožų, kad būtų galima kalbėti apie ligą.

– Jei mes kalbame apie tai, kad Lukašenka psichiškai nesveikas, ar galima teigti, kad jis nepakaltinamas?

– Pagal Baltarusijos įstatymus jis vienareikšmiškai pakaltinamas. Baltarusijoje aš nežinau nė vieno atvejo, kad asmenybės sutrikimas būtų pakankama priežastis pripažinti žmogų nepakaltinamu. Jei žmogus pakaltinamas, supranta savo veiksmus, jų pasekmes, vadinasi, jis gali būti traukiamas atsakomybėn.

– Dabar daugelis Baltarusijoje laukia to teismo ir galvoja, kad netrukus diktatūrai ateis galas. Žinau, kad jūs kitos nuomonės.

– Iš kur kyla tokie vertinimai? Pirmiausia, galvojama, kad Baltarusijos režimą ištiks ankstesnių kitų diktatoriškų režimų likimas. Žmonėms norisi, kad taip būtų, todėl jie pastebi atvejus, kai revoliucijos nuversdavo diktatorius, ir ignoruoja tuos atvejus, kai nepavykdavo. Antra, žmonės linkę manyti, kad visi diktatoriai vienodi. Bet taip nėra.

Lukašenka nėra toks, koks buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis eis iki galo. Valdžia ir jos atributai – svarbiausia, ką savo gyvenime turėjo ir turi Lukašenka. Jis pasirengęs kovoti, jo pasaulio suvokimas – paranoiškas. Jis mano, kad kovoja su agresija: visokie nesuprantami telegramkanalai, panaudodami naujausias technologijas, veikia žmonių pasąmonę, programuoja ir daro iš jų marionetes. Šios marionetės, vykdydamos užsienio jėgų interesus, kovoja su nelaiminga Baltarusija, o jis, toks praeities sakmių herojus, kuris privalo apginti Baltarusiją. Jo aplinka dažnai pradeda panašiai suvokti tikrovę, pradeda tuo tikėti, ir patenka visiškon jo įtakon.

Dalis šalies gyvena išgalvotoje realybėje, kur Lukašenka ir jo režimas gina šalį, o neįtikėtinai gerai parengti specialistai, išnaudodami visas įmanomas metodikas, hipnozę, neurolingvistinį programavimą, per internetą plauna smegenis baltarusiams ir verčia juos pėstininkais, kurie išnaudojami kovai prieš šalį.

– Jūs manote, kad tai panašu į Venesuelą, kur diktatūra, nepaisant masinių protestų, išsilaikė?

– Aš jau seniai turiu idėją, kad mums reikia labai atidžiai stebėti Venesuelą, nes labai gali būti, kad revoliucija baigsis niekuo, sustings jėgų pusiausvyroje.

– Kaip po tiek metų diktatūros Baltarusijoje galėjo susiklostyti revoliucinė situacija?

– Nuo 2011 m. iki 2017 m. buvo periodas, kai opozicija tapo žmonių, kurie iš esmės aukojo tam savo gyvenimus, reikalu. Opozicionierius neturėjo darbo, normalaus gyvenimo, nuolat gaudavo baudas, buvo sodinamas į kalėjimą. Kita dalis visuomenės buvo už politikos. Yra uždarbis, televizorius, galima išvažiuoti atostogų, viskas gerai.

2017 m. A.Lukašenka paskelbė įsaką dėl bedarbių, štai tuomet ir kilo protesto judėjimas. Socialinis protestas pažadino tą visuomenės dalį, kuri nebuvo politizuota. Iki tol A.Lukašenka su piliečiais turėjo susitarimą: aš jums užtikrinu daugiau mažiau normalų gyvenimą, o jūs nelendate į politiką. Kai jis įlindo į privatų žmonių gyvenimą, prasidėjo politizacijos procesas.

Antra svarbia priežastimi tapo koronaviruso pandemija, kai Lukašenka žiauriai suklydo, bandydamas ignoruoti šią problemą.

Daugelis baltarusių staiga pastebėjo jo neadekvatumą., kai jis pandemijos įkarštyje pradėjo kalbėti, kad nieko nevyksta.

Po to prasidėjo rinkimų kampanija su provokacijomis, atsisakymais registruoti kitus kandidatus, jų areštais. Visa tai įgavo groteskišką atspalvį.

Ir paskutinis lašas – smurto kupinos naktys po rinkimų. Svarbiausia, kad – beprasmio, iracionalaus smurto. Griebė ir mušė visus iš eilės, dažnai net nedalyvavusius protestuose žmones, kurie tiesiog pasitaikė po ranka.

– Jūs kalbėjote, kad ekstremaliomis akimirkomis žmogaus esmė atsiskleidžia. Štai, teisėsaugos sistemoje atsirado tiek sadistų...

– Ne, taip nėra. Jei pasikalbėsite su Baltarusijos opozicijos veteranais, jums papasakos, kaip dešimtojo dešimtmečio pabaigoje vyko tas pats. Tik tuomet OMON vertė ne giedoti himną, o dainuoti „Sėdėjo žolėje žiogas“. Žmones guldė eilėmis kaip malkas, taip pat žiauriai mušė, vertė atsiprašinėti. Tiesiog nebuvo tuomet interneto, tai nepateko į didžiąją žiniasklaidą, nepasiekė didžiosios dalies visuomenės, bet OMON veiksmai niekuo nesiskyrė savo žiaurumu nuo dabartinių.

O viskas prasidėjo nuo A.Lukašenkos politinių oponentų žudymo. Jėgos struktūrų darbuotojai suvokė, jog viskas galima, nėra jokios atsakomybės. Lukašenka tuomet pasakė: tai mano žmonės. Per daugiau nei dvidešimt metų nė vienas omonininkas ne tik nebuvo nuteistas, bet net premijos neprarado dėl smurto ir sadizmo vaikant protesto akcijas. Be to, jiems nuolat plauna smegenis.

Aš bendravau su žmonėmis, kurie tarnavo tokiose struktūrose. Su jais ilgai, profesionaliai, gerai dirbo psichologai, išugdę jiems ypatingą požiūrį į pasaulį. Jie laiko save ypatinga kasta, kuri yra virš įstatymo. Tai tiesa: jiems įstatymas negalioja. Jie mano, kad saugo nelaimingą baltarusių tautą, kaip piemenys, ganantys bandą. Jie tuo tiki, laiko save riterių ordinu.

– Kitaip tariant, jiems įteigiamas Lukašenkos paranoiškas pasaulio vaizdas?

– Visiškai teisingai: visa tai perduodama jo pavaldiniams ir tai tęsiasi 26 metus.

– Tai jis išvedė iš proto daugybę žmonių?

– Negalima pasakyti, kad šie žmonės išėjo iš proto, jie tiesiog turi iškreiptą realybės suvokimą. Žmogaus psichika – tin patvari. Jei dings ši nuolatinė propaganda, manau, daugelis greitai grįš į normalią realybę.

– Negalima pasakyti, kad vienas beprotis išvedė iš proto visą šalį?

– Ne jis, iškreipė dalies šalies žvilgsnį į realybę, pasaulio vaizdą. O dabar aš įspėčiau visuomenę nuo euforijos kupino dabarties vertinimo. Aš būsiu laimingas, jei jis ims ir pasitrauks. Bet nemanau, kad jis atras sąžinę, tai labai mažai tikėtina, Tikiuosi, kad jo aplinkoje yra žmonių, kurie supras, kad Lukašenka tokios būklės gali tiesiog padegti šalį. Jis dėl valdžios išsaugojimo dabar pasiryžęs bet kam, net karo paskelbimui, kad per išorės priešą suvienytų tautą.

Viliuosi, kad atsiras kas nors, kas jį sustabdys. Bijau, kad turėsime ilgą susipriešinimą, kuris gali tapti kruvinu. Niekada negalvojau, kad kreipsiuosi į KGB karininkus, prezidento apsaugos tarnybą, bet norėčiau, jog prisimintų, kad priesaiką davė baltarusių tautai, o ne A.Lukašenkai. Ir kad sulaikytų jį bet kokiais būdais, jei jis sumanytų padegti šalį ar užlieti ją krauju. Mano manymu, Baltarusijoje padėtis labai pavojinga.