Afganistanas (XVIII). Keliai, mašinos, žmonės.

Atkeliavęs pavasaris į Goro provinciją ne tik pažadino pirmąją nedrąsią žolę kalnų šlaituose, bet ir į vietinius kelius bei gatves sukvietė žmones. Dar prieš keletą mėnesių vykdami į atokesnius kaimus savo kelyje sutikdavome tik pavienius keliautojus, o dabar, norėdami apsilenkti siauruose vietiniuose keliuose, nebeapsieiname be priverstinių sustojimų.

Būtent po Goro provincijos kelius ir norėčiau pakviesti pasivažinėti šįkart. Pradėkime nuo pačios provincijos sostinės Čagčarano. Turbūt titulas "sostinė" iš karto jums asocijuojasi su didžiulėmis transporto spūstimis ir nuolat nervus gadinančiais šviesoforais, tačiau Goro provincijos sostinėje tai reikia pamiršti. Čia eismo nestabdo nė vienas šviesoforas, neegzistuoja pėsčiųjų perėjos, o skaičiuojant žiedines sankryžas tereikia užlenkti du pirštus.

Dar prieš kelerius metus čia nebuvo nė lopinėlio asfalto ir bent kiek padidinus greitį važiuojant keliu žmonės springdavo nuo dulkių. Dabar pokyčiai stulbinanmi - negana to, kad centrinės gatvės nulietos lygiu asfaltu, vakare einant šaligatviais virš galvos šviečia saulės energija maitinami šviestuvai. Kuriame mūsų didmiestyje tokie "stebuklai"?

Kažkada, atostogų Egipte metu, man nuostabą sukėlė skriejantys ir nuolat pypsintys vietos vairuotojai, tačiau Goro provincijos sostinėje afganų vairavimo ypatumai ne ką mažiau įspūdingi. Ir nors nebe pirmą kartą čia, tačiau bene kiekvienas išvažiavimas į Čagčaraną sudaro įspūdį, kad vietinės kelių eismo taisyklės pagrįstos džiunglių įstatymų principais. Net nežinau, ar egzistuoja čia vairavimo mokyklos, tačiau vietiniai pirmenybę kelyje įgauna labai paprastu būdu: kuo didesnis automobilis ir kuo garsesnis jo signalas, tuo pagarbiau visi traukiasi iš kelio. Beje, prieš kelias savaites mačiau, kaip centrine Čagčarano gatve pražygiavo avių banda, o jos dydis ir "signalo" garsumas nesunkiai į kelkraščius patraukė net ir sunkvežimius. Tad transporto sąvoka čia daug platesnė nei mums įprasta...

Norite pasižvalgyti po Afganistano sostinę Kabulą, esantį už maždaug 480 kilometrų nuo Čagčarano? Na, galbūt ne šį kartą, nes kelionei reikia pasiplanuoti bent savaitę. Pavasaris dar nespėjo tvirtai į žemę įsispirti, todėl kelių būklė kalnuose gali priversti apsigręžti vos už kokių 100 km. Ir jei įsivaizduojate, kad Afganistano klimatas nedaug kuo skiriasi nuo jūsų tropinių atostogų Egipte, teks jus pabarti už silpnas geografines žinias. Goro provincijoje žiemą sniegas neretai žemę nukloja net kelių metrų storio sluoksniu, kalnų kelius padarydamas neišvažiuojamus. Vasarą, kai gruntas jau būna sugėręs pavasarinę drėgmę, nuvažiuotas 100 km atstumas per dieną yra visai neblogas rezultatas. Na, jei keliaujate tvarkingu autotransportu.

Be abejo, turėtumėte nepamiršti pakankamai apsirūpinti degalais, nes pakelės degalinės čia toks pat dažnas reiškinys, kaip ir paparčio žiedas Joninių naktį. Ir jei kažko nesupratot, paaiškinsiu dar paprasčiau - tas žvyrkelis, kuriuo važiuojate aplankyti savo močiutės į kaimą, čia būtų vadinamas greitkeliu, o ir apskritai Goro provincijoje dominuoja asilų praminti takai, kuriais ne visada net iki 20 km/h įsibėgėsi.

Bus daugiau