Grįždami į bazę trumpam stabtelime ant kalvos. Tokios procedūros - reikia patikrinti šalikelėje prieš mus keistai sudėtą akmenų krūvą. Apžiūrėjus ir nieko įtartino neradus, mūsų žvilgsnius patraukia kiek tolėliau "išbarstytos" kitos įdomios akmenų krūvos. Kiekviena jų papuošta žabais su užrištomis įvairių spalvų skiautėmis. Priėję arčiau pamatome, kad dominuoja žalios "vėliavėlės", tačiau esama juodų ir raudonų, o visos - dar ir su kažkokiais užrašais.
"Esame kapinėse", - netrukus paaiškina Abdula (Abdullah) ir mums pasidaro dar įdomiau. Prieš kelis mėnesius mačiau laidotuvių procesiją: apie 30 žmonių virš galvų nešė mirusiojo kūną palydėdami jį gana kraupiai skambančiomis moterų aimanomis, o kartais ir isteriškais riksmais.
"Tokios laidotuvės būna išskirtinės - kai miršta svarbūs žmonės ypatingomis aplinkybėmis, dažniausiai smurtine mirtimi. Tada jų antkapius žymi juoda arba raudona vėliavėlė, rodanti, kad žmogus mirė ne savo mirtimi. Juoda - gedulo ir kančios spalva. Raudona vėliavėlė rišama tuomet, kai už nužudymą nebuvo atkeršyta ar kitaip "atsiskaityta", - toliau aiškina laidojimo ypatumus Abdula.
Anot jo, paprastai viskas vyksta be ypatingų ceremonijų ir antkapiai žymimi taiką simbolizuojančiomis žaliomis vėliavėlėmis. Ir tikrai - kapinėse dominuoja žalios vėliavėlės, ant kurių vietine kalba užrašyta "Dievas yra didis" arba liudijimas, jog "Nėra kito dievo, tik Alachas, o Mohametas yra Jo pranašas".
Ir kuo ilgiau klausiausi savo draugo pasakojimo, tuo labiau galvoje piršosi mintis, kad ne tokios ir skirtingos mūsų tradicijos. Bent jau šioje srityje...
Galbūt tik kai kurios "aštresnės" aplinkybės padiktuoja tam tikrus skirtumus. Vidutinė gyvenimo trukmė Afganistane nesiekia nei 50 metų, o dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų atokesniuose rajonuose ir vaikų mirtys - dažnas reiškinys. Galbūt todėl vietiniai į mirtį žiūri kiek paprasčiau ir natūraliau. Pagal čionykštį suvokimą, mirtis - tai tiesiog išsilaisvinimas iš gyvenimo kančių ir kelionė į geresnį pasaulį.
Ir niekas čia negedi mirusiojo tris dienas: "išėjusieji" naktį ar ryte laidojami iki vidurdienio, o jei žmogus Anapilin iškeliavo vidurdienį, stengiamasi į paskutinę kelionę jį palydėti dar iki sutemų. Tokio skubėjimo priežastys iš dalies dėl praktiškumo - juk vasarą čia tikrai šilta, o žiemos šalčiams niekas kitokių tradicijų netaiko. Be to, vietiniai tiki, kad mirusysis turės atsiskaityti Aukščiausiajam už savo blogus ir gerus darbus, o už artimiesiems keliamą skausmą tris dienas Alachas tikrai nepaglostytų.
Todėl ir prie kapo duobės stengiamasi pernelyg neliūdėti taip neapkraunant mirusiojo dar vienu blogu darbu. Norint palengvinti mirusiojo kelionę, geriausia tai padaryti maldomis: mula (musulmonų dvasininkas) skaito Koraną prie kapo duobės, o už jo nugaros meldžiasi mirusiojo artimieji. Ir kuo daugiau besimeldžiančiųjų, tuo geriau. Dar ryte, per pirmąją naujos dienos bendrą maldą, mula kviečia žmones dalyvauti laidotuvėse - vėliau žinia iš lūpų į lūpas sklinda greičiau nei šviesa...
Iki įvyniojant į didelę baltą drobę, mirusysis nuprausiamas kvepiančiu muilu - savo šeimos narį reikia tinkamai paruošti akistatai su Alachu. Mirusiu vyru gali rūpintis tik vyrai, o moterimi - tik moterys: giežti bendravimo papročiai galioja net ir po mirties.
Bent jau čia, Čagčarane, karstai nenaudojami - galbūt todėl, kad medžiai yra deficitas - pernelyg didelis turtas ir prabanga. Kapo duobių taip pat gilių nekasa - vieno metro pakanka. Dirvožemis čia kietas ir akmeningas. Mirusysis kapo duobėje guldomas prie krašto, galva į šiaurę, o kūnas pirmiausia "apklojamas" gan dideliais, tačiau plonais akmenimis taip, kad mirusysis gulėtų jų ertmėse ir nebūtų suspaustas.
Galiausiai, pastačius "saugius namus po žeme", duobė užpilama gruntu, o kapo viršus apdedamas akmenimis. Šiek tiek kitaip laidojamos tik nėščios moterys: galva į šiaurę, tačiau ant šono - taip, kad negimęs kūdikis būtų veidu į Mekos pusę.
Mano matyti žabai yra ne kas kita, o "antkapiai" - kapo krašte įsmeigiamas (sodinamas) žalias medis. Tikima, kad jei šis medis "gyvens", tuomet ir mirusysis geriau jausis, o jei nebus prižiūrimas ir laistomas, tai išdžius ir kartu privers kentėti savo šeimininką. Ant šio jauno medelio rišama nedidelė vėliavėlė - pergalės ženklas.
Po laidotuvių mirusiojo šeima paprastai skerdžia karvę ar kitą galviją, kurio mėsa dalijasi su artimaisiais ir neturtingaisiais - tikima, kad šeimos ir giminaičių geri darbai žemėje užtikrina geresnį gyvenimą Alacho pasaulyje.
Dėl tos pačios priežasties, priklausomai nuo šeimos turtinės padėties, kiekvieno ketvirtadienio vakarą mirusiojo artimieji gamina maistą ir juo dalijasi per bendras penktadienio pamaldas mečetėje. Priimta savo šeimos narį prisiminti ir tinkamai pagerbti Kerbelos šventės metu - skerdžiamas galvijas, kurio mėsa išdalijama neturtingiesiems.
Kartais toks gedėjimas tęsiasi net iki 15 metų: paremtas ne liūdesiu, o šviesiais prisiminimais bei gerais darbais bendruomenei.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą