Afganistanas (XIX). Rugsėjo 1-osios skambutis - balandį

Kai Lietuvoje vaikai jau nerimastingai žvilgčioja į kalendorių skaičiuodami paskutines dienas iki vasaros atostogų pradžios, jų bendraamžiai Goro provincijoje dar tik pradeda ruoštis naujiems mokslo metams. "Rugsėjo 1-osios" skambutis daugeliui vaikų čia paskelbia mokslo metų pradžią balandžio 21 dieną.

Kodėl daugeliui, o ne visiems? Afganistanas pagal savo klimatą yra suskirstytas į šiltas, šaltas ir labai šaltas teritorijas (vietinių supratimu), kuriose atitinkamai mokslo metai gali tęstis visus metus, prasidėti kovo 21 dieną arba balandžio 21 dieną. Mokslo metų pabaiga irgi "neterminuota" - kai pasidarys per šalta sėdėti klasėse.

Viską paaiškina statistika: Goro provincijoje, kuri savo dydžiu prilygsta maždaug pusei Lietuvos teritorijos, yra per 700 oficialiai registruotų valstybinių mokyklų, tačiau tik apie 100 jų turi pastatus. Tad jau turbūt aišku, kodėl moksleiviai čia atostogauja žiemą, o vasarą kimba į mokslus?

Beje, pratęsiant infrastruktūros temą, reikėtų paminėti, kad net tos 100 mokyklų su stogu nebūtinai turės sandarius apšiltintus langus ar išvis bus šildomos šaltuoju metų laiku. Labai tikėtina, kad prie mokyklos durų bus pritvirtinta lentelė, jog tai yra tarptautinių donorų paremto projekto rezultatas. Nepasikuklinkime, nemažai prie paramos švietimo sektoriui yra prisidėjusi ir Lietuva: pradedant pieštukais ir trintukais, baigiant tomis pačiomis pastatytomis mokyklomis.

Bet aš ne apie tai. Šiandien rašau Lietuvos vaikams, norėdamas pasakyti, kad jie turėtų būti labai laimingi galėdami girdėti į pamokas kviečiantį skambutį bei tempdami sunkias, vadovėlių pilnas mokyklines kuprines. Daugeliui vaikų Afganistane tai yra gana didelė prabanga arba bent jau privilegija.

Visų pirma, tėvams reikia turėti pakankamai pinigų išleisti vaiką į mokyklą, antra, reikia dar ir turėti, kur eiti. Ir jei mokyklos lankymas mums yra savaime suprantamas dalykas, tai Goro provincijoje, o ypač atokesniuose jos rajonuose, tai prieinama ne visiems.

Nenuostabu, kad ir raštingumo lygis Goro provincijoje nesiekia nė 20 procentų. Tačiau Afganistane švietimo reikšmė tikrai suprantama ir išsilavinimo atkakliai siekiama.

O kad geriau tai suprastume, galime Lietuvos istorijoje tiesiog atsukti šiek tiek daugiau nei šimtmetį atgal ir pažvelgti į daraktorines mokyklas. Paklausite, kaip tai susiję? Ogi labai paprastai - jei nėra galimybės mokytis oficialiai, bandoma gauti išsilavinimą kitais keliais. Daraktorinių mokyklų Afganistane nėra, tačiau čia tikrai nesvetimas mokymasis individualiuoju būdu, o kaip alternatyva įprastoms mokykloms populiarios yra madrasos - religinės mokyklos.

Mokymas madrasose yra bene seniausia mokymo sistema Afganistane: esama tiek valstybinių (miesto), tiek neformalių (kaimo) šios rūšies mokyklų. Būtent, kai kalbama apie madrasą, paprastai suprantama, kad tai yra neformali kaimo mokykla, kurioje mokytojo funkcijas atlieka labiausiai išsilavinęs gyventojas - greičiausiai juo bus mula (musulmonų dvasininkas) arba kaimo seniūnas (jei jis ir mula nėra tas pats asmuo).

Natūralu, kad jei mokytojas dvasininkas, tai ir mokykloje pagrindinis dėmesys bus skiriamas religijos mokslams. Pagrindinis, bet tikrai ne vienintelis. Madrasose visų pirma mokoma bendrųjų dalykų: skaitymo, rašymo, matematikos, biologijos, geografijos, istorijos, nemažai dėmesio skiriama kalboms - dari, puštu, arabų.

Vyresnėse klasėse, kai mokiniai tampa pakankamai subrendę suvokti esmines gyvenimo tiesas, visas dėmesys sutelkiamas religijos ir Korano mokymui.

Šioje vietoje reikia būtinai paminėti mokyklinius vadovėlius, kurie madrasose beveik neegzistuoja. Įprasta, kad vadovėlių ir apskritai švietimo sistemos funkcijas kaimo mokyklose atlieka mokytojas ir jo paties išsilavinimas, patirtis bei išmintis. Taigi nenuostabu, kad aplankius kelias skirtingas madrasas skirtinguose Afganistano rajonuose gali skirtis ne tik mokymo metodika, bet ir istorija ar geografija. Bene mažiausiai skirtumų rizikuoja patirti religijos ir Korano mokymas, tačiau įvairių interpretacijų neišvengiama ir šioje srityje.

Kaip centralizuotoje švietimo sistemoje įmanomos mokomųjų dalykų interpretacijos? Atsakymas paprastas. Titulas "valstybinė" priskiriamas tai madrasai, kurioje mokytojas gauna atlyginimą iš oficialios Afganistano švietimo ministerijos. Na, žodžio "atlyginimas" šioje vietoje niekaip kitaip ir neparašysi, kaip tik kabutėse, kadangi įprasta mokytojo alga, bent jau Goro provincijoje, nesiekia nei 100 dolerių per mėnesį. Netgi Afganistane su tokio dydžio atlyginimu nėra paprasta išgyventi ir tuo labiau išlaikyti šeimą, todėl neretai kaimo madrasų mokytojams atlyginimus moka mokinių tėvai, o pačios mokyklos glaudžiasi po mečetės stogu.

Taigi susumavus visus dėmenis: mokykla mečetėje, mokytojas - mula (dvasininkas), nebelieka nieko kito, kaip tik mokyklą vadinti religine. Nenuostabu, kad musulmonai yra bene uoliausiai išpažįstantys savo religiją žmonės - Islamas juos lydi nuo pat jauniausių dienų, stipriai įaugdamas į visas gyvenimo sritis bei padedantis išlikti, kartais atrodo, ant plikų akmenų.

Bus daugiau