Afganistanas. Nemokami receptai arba Kaseta mara bate - paduokite man savo dubenėlį (V)

Maitina čia tikrai gerai: virtuvėje darbuojasi vyrukai iš Šri Lankos, o jie gaminti moka. Ir šiaip, turbūt be to, kad pasiilgstu šeimos ir draugų, nelabai turėčiau dėl ko skųstis. Na taip, gyvenant pajūryje mažai buvo dienų, kai neišvažiuodavau pasivažinėti dviračiu po Girulių mišką. Bet dabar žiema... Iš paprastų dalykų labiausiai pasiilgstu savo aistros gaminti maistą. Tiesa, aistra ne tik gaminti, bet ir domėtis - nuo receptų knygų iki kulinarinių šou per televiziją ir kartais nevalgomų eksperimentinių patiekalų.

Ir turbūt būčiau šią aistrą paslėpęs kažkur giliai, jei ne praeitą kartą pradėta tema apie afganų svetingumą. Tai - puiki proga praplėsti akiratį nuo prancūziškos, itališkos, kinų ar Kaukazo virtuvės iki afganistanietiškų kulinarijos stebuklų. Na ką gi, prašau dasthaita bešave (liet. nusiplaukite rankas) ir ešt-a hoi-chub (skanaus)!

Nan-e chošk (duona) - maisto produktas, turintis ypatingą reikšmę ne tik lietuvių virtuvėje, bet ir afganų racione. Ji kepama iš miltų ir vandens, gal dar šiek tiek pridedant druskos - skoniu primena itališkos picos paplotėlį. Vietiniai ją valgo visur ir su viskuo, arba tiesiog vieną, užkandžiaudami. Mėgsta ją ir mūsų kariai, dažniausiai užgerdami limonadu. Kartais ir aš paragauju.

O dabar prisiminkime tą vaikystės melodiją, kurioje apdainuojama, kaip duonelę sėja, kaip ji auga, kaip yra minkoma... Pasigilinkime į gamybos procesą. Vietinė kepykla - įprastas molinis namas su įprastu moliniu kambariu įprastomis molinėmis grindimis. Darbuojasi senyvo, bent jau iš pažiūros, amžiaus moteris: gausiai paberia ant grindų rupių kvietinių miltų, šiek tiek vandens ir minko tešlą. Basomis kojomis. Nieko baisaus - juk tradiciškai vynas irgi spaudžiamas kojomis.

Pakankamai paminkius rankomis suformuojami dideli, bukais galais rombo formą primenantys ploni kepalai. Laikas kepti. Krosnis (tanur) - tai molinėse grindyse apvali ertmė - "šulinys", į šonus išsiplečianti iki pakankamos erdvės, kurioje telpa bent dešimt kepalų. Krosnies pastatymo principas - kažkas panašaus į dvigubas grindis su ertme tarp jų. Be abejo, būna ir kitokių modifikacijų, bet principas išlieka panašus - kepama ant įkaitinto akmens.

Koks pagrindinis kuras čia, Afganistane? Ogi sudžiūvusios įvairių kanopinių gyvulių (asilų, avių, ožių, arklių) išmatos, sumaišytos su šiaudais. Juk tikra itališka pica taip pat kepama krosnyje, kuri kūrenama natūraliu kuru. Pamačiau šio "biokuro" krūvą, sukrautą prie vietinės kepyklėlės durų, ir kaipmat pajutau, jog apetitas dingsta, bet mano senas draugas Abdulah iškart suskubo mane nuraminti - visa tai skirta tik patalpoms šildyti, o duonai kepti naudojamos paprastos malkos arba kuras iš sudžiūvusių krūmų. Maždaug dešimt minučių, ir nan-e chošk paruošta. Noši-džon (skanaus)!

Užkandome duonos, laikas pereiti prie pagrindinių patiekalų. Tik pradėjęs afganų virtuvės "studijas" supratau, kad dominuoja vegetariški patiekalai. Ir ne todėl, kad afganai nemėgtų mėsos. Mėsa čia yra prabanga bei patiekiama tik ant šventinio stalo. Ryžiai - populiariausias maistas ir pirmasis patiekalas, kurio paragaujame priėmimo metu. Virti basmati rūšies ryžiai dažniausiai maišomi su auksinėmis razinomis, morkomis, pupomis ir migdolų riešutais - visa tai patroškinama iki tikrai puikaus skonio vaivorykštės. Tokį patiekalą turbūt mes pavadintume plovu, italai - rizotu (daugiaryžiu), ispanai - paelija, o vietiniai vadina guštu-berenč.

Jis valgomas ir kaip pagrindinis patiekalas, ir kaip garnyras prie mėsos. Jei darosi sprangu, užpilama bulvių padažo - tikrai panašu į mūsų kaimuose verdamą lietuvišką tirštą bulvienę, pagardintą svogūnais, česnakais ir morkomis.

Dar trūksta energijos? Paragaukime oš - kvietinių saulėje džiovintų ilgų makaronų (kažkas panašaus į spagečius), kurie pirmiausiai apverdami vandenyje, vėliau keliauja į kitą puodą, kur troškinami maišant su sūdytu jogurtu (duk), pupomis, žirniais, bulvėmis ar saulėje džiovintu sūriu. Oš, nors ir labai populiarus vietinės virtuvės patiekalas, dėl savo gana ilgos ir sudėtingos gamybos nėra patiekiamas kasdien.

Na, jei pradėjome apie pieno produktus, tai ir pabaikime. Jau minėtas natūralus jogurtas (duk) gaminamas iš karvių arbų ožkų pieno, sūdomas, o norint suteikti gaivumo, maišomas su smulkintais agurkais ar mėtomis. Vartojamas ir kaip kefyras, ir kaip padažas, maišant su makaronais.

Kitas populiarus jau minėtas pieno produktas - saulėje džiovintas sūris (kurut) - taip pat gaminamas iš karvių ar ožkų pieno, tik sudžiovinamas iki akmens kietumo. Apvirtas ir suminkštintas šis sūris naudojamas kaip pagardas makaronams, "aperityvas" prie arbatos priėmimų metu arba tiesiog kaip užkandis, kurį vietiniai nešiojasi ir barškina tarsi akmenukus savo kišenėse.

Bus daugiau