Afganistanas (IX). Tūtų vaikai

Važiuoti nuo mūsų stovyklos iki tos vietos, kurią vadiname šaudykla, tereikia vos kelis kilometrus. "Pasitikrinti ginklų" vykstame prieš kiekvieną tolesnę užduotį. Kaip ir kaskart, mus į šaudyklą lydi vaikai - tai geras ženklas, rodantis, kad jokie nemalonūs siurprizai mūsų nelaukia. Kartais atrodo, kad šie vaikai galėtų varžytis su pačiais geriausiais bėgikais - mes dar nebūnam spėję nuvažiuoti savo mašinomis, o jie jau laukia šaudykloje su tradiciniu pasisveikinimu "ball, water, pen" - kamuolių, vandens ir rašiklių...

Bet ne dėl to vaikai kalvų viršūnėmis su vėju ir mūsų "hameriais" lenktyniauja - į šaudyklą bėgama dirbti. Koks darbas šaudykloje? Pabandysiu paaiškinti. Po mūsų šaudymo treniruočių šaudyklos dirva būna nusėta šovinių tūtomis - jų susirinkti ir bėga vaikai. Motyvas paprastas - ekonominis: šių žalvarinių tūtų kilogramas Čagčarano supirktuvėse kainuoja 200 afganių (apie 4 dolerius). Palyginti - visą dieną prekiaujant turguje vidutiniškai uždirbama apie 300 afganių (6 doleriai).

Tad matematika labai nesudėtinga: per nepilną pusvalandį dažnai ganėtinai žiaurios kovos dėl žalvarinių blizgučių galima uždirbti tiek, kiek per tris dienas prekiaujant turguje - 1000 afganių (20 dolerių).

Šioje kovoje grumiasi vaikai tiek iš skurdžiai gyvenančių šeimų, tiek iš pasiturinčių. Vieni uždirba pinigus savo šeimoms ir maistui, kiti turi galimybę išsikovotus "turtus" išleisti žaislams ar kitiems vaikiškiems reikalams. Bet nė viena iš minėtų priežasčių kovos nuožmumo nė kiek nesumažina. Matėt, kaip futbolininkas, įmušęs įvartį ir apimtas euforijos, džiaugsmingai čiuožia žole ant savo kelių? Na, vaizdas gana panašus: vos tik nutyla mūsų paskutiniai šūviai ir įvertinę situacijos saugumą ranka pamojame vaikams, kad tūtos jau yra jų nuosavybė, matome olimpinių rekordų vertą sprintą, kuris baigiamas finišu ant kelių. Vieną akimirką vaikai dar drausmingai sutūpę kalvos papėdėje stebėjo mūsų šaudymo pratybas ir skaičiavo savo būsimą turtą, kitą jau pralenkę vėją ir pargriuvę kniūbsčiomis kovoja: kas dėl naujo žaislo, kas dėl sotaus rytojaus... Pargriuvo, žaibiškai sustūmė krūvelę iš tūtų ir žvyro, pažymėjo ją nusivilkdami kokį savo drabužį, o tada greitai keliasi ir bėga vėl griūdami į kitą vietą ir vėl formuodami bei žymėdami naują "lobio" vietą.

Suktis reikia labai greitai, nes konkurentų daug, o tūtų kiekis ribotas. Nerašytos vaikų taisyklės neleidžia liesti jau pažymėtos "lobio" vietos - stebime džiunglių įstatymais paremtą kovą dėl būvio...

Žinot, kiek kainuoja pavalgyti Čagčarane? Kalbu apie patį paprasčiausią maistą: duoną nan-e chošk su džemu ar kažką panašaus. 100 afganių (2 doleriai), o tai reiškia, kad gerai pasirodžius šaudyklos "lenktynėse" sotumas jaučiamas bent savaitę...

Beje, turėdamas galvoje vaikus, kalbu tik apie berniukus. Mergaitėms čia - ne vieta. Labai retai, nors šaudykloje sėkmės atveju galima uždirbti savaitės suaugusiojo atlyginimą, tūtas renka pilnametystės sulaukę "lenktynininkai". Ir ne todėl, kad vyresniems sunku varžytis su oru skuodžiančiais berniukais - užsiiminėti ta pačia veikla kaip ir vaikai tiesiog yra negarbinga. Statusas ir savigarba turi "svorį" net gurgiant pilvui...

Bus daugiau