Afganistanas. Bendravimo ypatumai: kaip tampama broliais

Tie, kurie buvo čia devintajame dešimtmetyje, turbūt manęs nesupras.

Vietinio akys išduoda, kad mandagi šypsena lūpose nėra apsimestinė. "Assalam-aleikom, koš amadid (tebūnie su Jumis taika, sveikiname atvykus)", - tradiciškai pasisveikina pridėdami ranką prie krūtinės širdies srityje ir tiriančiu žvilgsniu nužvelgia atvykėlį kitatautį. Ne, ne išvaizda jiems svarbiausia. Akyse nuoširdumo ieško. Kad ir kokia spiginanti saulė būtų, akinius nuo saulės nusiimame. Dar būnant Lietuvoje buvome visi išmokinti, kad akys - sielos veidrodis - negali būti slepiamos.

"W-laykum o a-salaam (ir su Jumis tebūnie taika), četor hasti?" (kaip laikotės?)", - atsakome. Tai ne tik išmoktos pasisveikinimo ir mandagumo frazės, bet ir gera pokalbio pradžia. Švelnus rankų paspaudimas (stipriai "lietuviškai" nesisveikinam, nes jėga čia suvokiama kaip agresyvumo ženklas) ir pasisveikinimo ritualas beveik baigtas. Pakviečia į namus arbatos. Tai - geras ženklas, rodantis, kad palikome gerą pirmąjį įspūdį. Jei nesiūlytų arbatos, reikėtų susimastyti - tai gali reikšti ne tik nenorą bendrauti, priešiškumą, bet ir gresiantį pavojų. Beje, arbatos siūlymas čia dar nereiškia, kad arbata paruošta - tai afganų svetingumo ir mandagumo ženklas, kvietimas bendrauti.

Užeinam. Namai labai kuklūs, bet tvarkingi. Pagrindinė patalpa, į kurią kviečiami svečiai, išklota gražiais kilimais, jokio stalo, jokių kėdžių - tik nedidelės pagalvėlės atsisėsti. Užeidami visi vietiniai nusiauna batus: namai - šventa ir saugi vieta, kurios nevalia teršti mindžiojant "purvinais ir įžeidžiančiais" padais. Net nespėjus mums atsiklausti dėl savo batų, mums ranka pamoja besišypsantis šeimininkas - mes galim užeiti nenusiavę. Jis jau nebe pirmą kartą priima į svečius užsieniečius karius ir žino, kad nusiauti batus mums neleidžia karinės taisyklės: visuomet turime būti budrūs ir pasiruošę bet kam, ypač būdami čia, Afganistane. Pakviesdamas po savo stogu afganas užtikrina, kad mums nieko nenutiks. O jie čia žino, kada gali kviesti į namus ir kada ne...

Pradedame kalbėtis. Dar būnant kieme pamatėm lakstančius basus vaikus (jau lapkričio pabaiga ir kai kur dar nenutirpęs kukliai naktį iškritęs sniegas), todėl mums rūpi pagrindinės problemos kaime: ko labiausiai trūksta kaimo gyventojams artėjant žiemai, kokiomis ligomis sergama, kokia situacija su geriamu vandeniu...

Klausimai tikrai svarbūs ir aktualūs, bet atsakymai palauks. Visų pirma reikia išsamiai prisistatyti: tik atvėrus sielą ir parodžius nuoširdumą pereisime prie "reikalų". Iš kur atvykęs, kiek turi vaikų, koks išsilavinimas, kokia veikla užsiimi savo šalyje, kokia sveikata - bent pusvalandį apie tai kalbamės, kol sužinome, kiek geriamo vandens šulinių yra kaime. Ne ne, vakarietiškos verslo kalbos taisyklės čia tikrai negalioja - reikalai palauks.

Dar tik pradėjus prisistatymo kalbą, matyt, šeimininko sūnus, gal 15-17 metų amžiaus, patiekia arbatą. Nors maži stikliniai puodeliai ir nespindi švara, bet akivaizdu, kad jie skirti ypatingoms progoms, kai užsuka svečiai - nerašytos afganų svetingumo taisyklės reikalauja su svečiais dalintis tuo, ką turi geriausia. Prie arbatos didelėje spindinčioje skardinėje lėkštėje paserviruojamos gėrybės: džiovinti žirniai, karameliniai saldainiai, migdolų riešutai ir geltonosios razinos. Gal kiek ir neįprasti užkandžiai, bet prie kartokos žalios arbatos visai tinka. Skurdžiau gyvenančių žmonių namuose ne taip retai patiekiamas ir paprastas gabalinis cukrus. Į arbatą niekas jo nededa, jis vartojamas kaip saldainiai - tiesiai į burną užgeriant arbata. Būtinai pagiriame arbatą - čia ne jos skonis svarbu, o tai, kad mums skirta tai, kas turima geriausio.

Beje, jei į susitikimą važiuojame iš anksto susitarę (su "darbiniais pietumis" dienotvarkėje), vietos gyventojai stengiasi jam kuo geriau pasiruošti: maisto paruošiama daug daugiau nei reikėtų, nes maisto trūkumas pietų metu jiems būtų didžiulė gėda.

Bus daugiau