Žmonės, pamąstykite!

Pokario metai - tai baisaus pragaro metai, nes šimtai, o gal net ir tūkstančiai nekaltų, beginkliu žmonių beprasmiškai ir nekaltai buvo nužudyti ne vokiečių, ne rusų ar atėjūnų iš kitos planetos, o savų - lietuvių partizanų ar stribų. Neįmanoma prisiminti pasakojimų ramiai, be liūdesio ir šiurpulio.

Aš neturiu jokios užuojautos ir pagarbos tiems partizanams, kurie žudė nekaltus, beginklius vaikus, moteris, vyrus. Tačiau pabrėžiu - žudė tikrai ne visi partizanai.

Aš rašau šį straipsnį todėl, kad būtent partizanai žiauriai kankino ir nužudė mano senelį, jo sūnų (mano dėdę), teto vyrą. Už ką? Jie nebuvo nei komjaunuoliai, nei komunistai, nepriklausė jokiai partijai ar judėjimui. Jie į politinius įvykius nekreipdavo dėmesio. Jie buvo paprasti kaimo žmonės. Dirbo žemę, augino vaikus, mylėjo Lietuvą. Todėl man ir mano plačiai giminei dar ir šiandien liežuvis neapsiverčia tokius partizanus (tikrai ne visus) laikyti kažkokiais tautos didvyriais, kuriems statomi kryžiai, paminklai, meldžiamasi už juos.

Taip, buvo partizanų, kurie buvo tikri patriotai, mylėjo Lietuvą, kovojo už laisvę, bet nežudė nekaltų žmonių. Tokie tikrai verti pagarbos.

Negalima pamiršti praeities - kiek žmonių žuvo, kiek suluošinta likimų, kiek patirta skriaudų. Kiekviena mūsų žemes pėda aplaistyta žmonių krauju ir ašaromis. Norime, kad išgyventą laikotarpį minėtų ir prisimintų mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai. Tačiau visa tai reikia daryti sąžiningai, teisingai, neiškraipant istorijos faktų. Dar yra gyvų žmonių, kurie gerai mena pokario laikus, nors ju gretos vis retėja ir retėja. Nereikia pamiršti, kas buvo gera, o kas buvo bloga.

Blogiausia tai, kad net aukštus postus užimantys pareigūnai nesigilina ar tiesiog nenori įsigilinti į istorijos faktus, kaip kad buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius ar Kretingos rajono meras Juozas Mažeika.

Štai dar 2012 m. gruodį A. Pocius, lankydamasis Kretingos savivaldybėje, pareiškė, kad yra "pilnai įsitikinęs", jog kiekvienas partizanas turi būti pagerbtas už padarytą milžinišką auką nežiūrint, ką jis padarė. Būtent A. Pocius nurodinėjo merui, kad reikia pastatyti paminklą paskutiniam žuvusiam partizanui Pranui Končiui. Tačiau tada meras suabejojo ir pareiškė, kad nežinoma, kaip reikia pasielgti šiuo atveju, nes iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gautame rašte buvo parašyta, kad P. Končius dalyvavo šaudant žydus įvairiuose kaimuose prie Salantų. Nejaugi toks žmogus kaip A. Pocius nežinojo, kad P. Končius 1941 m. buvo Salantų policininkas ir kartu su vokiečiais dalyvavo šaudant žydus?

2000 m. vasarį prezidento dekretu P. Končius buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Ir tik pernai prezidentė Dalia Grybauskaitė anuliavo šį dekretą ir atėmė šį apdovanojimą. Keisčiausia, kad meras J. Mažeika, nors ir buvo gavęs minėtąjį raštą, spjovė į jį ir 2014 m. liepą Kretingos rajono Didžiųjų Žalimų kaime visgi buvo pastatytas ir pašventintas paminklas P.Končiui. Paminklo atidengimo metu J. Mažeika dar pasakė, kad tokių žmonių kaip P. Končius dėka 1990 m. atėjome į Kovo 11-ąją. Kaip dabar turi pasijausti tiek A. Pocius, tiek J. Mažeika? Kaip jie abu turi pažiūrėti žmonėms, ypač žydams, į akis dėl žudiko tokio garbinimo? Ar jie atsiprašė žydų už šią klaidą? Žinoma, kad ne.

Noriu plačiau papasakoti apie kai kurių pokario partizanų vykdytus darbelius Kretingos rajone. 1946 m. partizanai nužudė Kazimierą Montvilą, vėliau jo žmoną Mariją, jų sūnų Alfonsą, dukterį Moniką. Tais pačiais metais buvo nužudytas Antanas Mikaločius, Kostas Ramonas, A. Martinaitis ir jo žmona Magdalena, Ignas Žiobakas ir jo sūnus Antanas, Pranas Stuopelis, Juozas Vaitkus, Lionginas Pronckus, Adomas ir Albertas Razmai, Steponas Rekašius, Petrė Laurinavičienė ir jos sūnūs Augustas ir Jonas, Feliksas Česnauskas, J. Kubilius ir kiti. Paminėtos aukos buvo Kretingos rajono Rubulių, Raguviškių, Laumalių, Misučių, Būdvyčių, Nausodžio kaimų gyventojai.

Prieš daugiau kaip 40 metų Raguviškių gyvenvietėje, pakalnėje, einant Minijos upės link, buvo pastatytas paminklinis akmuo šioms aukoms atminti. Jame buvo įrašytos žuvusiųjų pavardės, vardai, gimimo ir žūties metai. Betoninė paminklinė plokštė su žuvusiųjų pavardėmis ir vardais buvo pastatyta ir pačioje Raguviškių gyvenvietėje. Abiejose atminimo vietose anksčiau nuolat būdavo padedamos gėlės, uždegamos žvakutės. Po daugiau kaip 30 metų nuvykęs į Raguviškius apžiūrėti šias vietas labai nustebau, kai iš vietinių gyventojų sužinojau, kad paminklinio akmens nebėra. Jie sakė, kad lentą su žuvusiųjų pavardėmis ir vardais nuėmė ne kokie nors vandalai, o tai buvo padaryta valdžios nurodymu. Pats akmuo buvo nuverstas ant šono. Betoninė paminklinė plokštė su žuvusiųjų pavardėmis ir vardais, stovėjusi pačiuose Raguviškiuose, perkelta nežinia kur.

Kreipiausi į šios apylinkės seniūną, bet ir jis negalėjo pasakyti ir parodyti, kur yra ta atminimo plokštė. Esą dingo nežinia kur.

Atminimo betoninę plokštę visgi suradau, nors ir nebesitikėjau rasti. Atsitiktinai gyvenvietėje sutikti trys vyrai nurodė, kad ji yra UAB "Raguvėlė" privatizuotoje teritorijoje, aptvertoje aukšta medine tvora. Įdomumo dėlei aš perlipau per tą tvorą ir slapčiomis apžiūrėjau tą paminklinę plokštę. Ji apleista, pavardės ir vardai nebeįskaitomi.

Kyla klausimas - kas leido tyčiotis iš paminklinės plokštės ir ją naikinti? Tai tiesiog vandalizmas. Kas leido tyčiotis iš praeities, istorijos, kaip kad buvo pasielgta ir su Dimitravo muziejumi, kuris rajono valdžios vyrų nurodymu buvo išdraskytas ir tiesiog sunaikintas. Iš jo liko tik mūrai ir aplink auganti žolė. Rajono valdžia turbūt nežino ar tiesiog nenori žinoti, kad Dimitravas karo metais buvo tikras mirties fabrikas, kuriame kalėjo beveik du tūkstančiai kalinių, kurie vėliau vokiečių ir jų pakalikų buvo sušaudyti. Dimitravo kalėjimas taip pat buvo kultūros ir istorijos reiškinys, atskleidęs karo baisybes. Dabar ir jo beveik nebeliko.

Noriu priminti dar, kad pokario metais Kretingos rajone partizanai nužudė Darbėnų valsčiaus pirmininką Antaną Šarpnicką, Klibių kaimo gyventoją J. Pauliką, jo brolį K. Pauliką, S. Gedvilą, Jokūbavo apylinkės pirmininką P. Jomantą, Salantų valsčiaus Tuzų kolūkio pirmininką Antaną Daulių, kalvį Jurgį Budą, mokytoją K. Pocių, brolius Česlovą ir Bronių Jonauskus, Kretingos gimnazijos gimnazistę Teresę Stelmokaitę. Prie Žibininkų kaimo, kelyje iš Lazdininkų į Palangą, buvo nužudytas Palangos valsčiaus pirmininkas Pranas Aksiomaitis, Protasijus E. Jasinskas, Petras Rumšas, Kazys Narbutas, Antanas Intas ir kiti.

Tarp visų paminėtų žuvusiųjų buvo ir komjaunuolių, ir komunistų. Tačiau turbūt ne tik man kyla klausimas, kas davė teisę ir leidimą žudyti žmones, kad ir priklausiusius kažkokiam judėjimui ar panašiai?

Aš ne prieš praeities garbinimą, bet ar visi to nusipelnė? Kažkodėl dabar niekas nebando išsiaiškinti, kiek tarp partizanų buvo agentų, išdavikų, išduodavusių savo bendražygius stribams?

Dabar daug kalbama ir rašoma apie partizanus, statomi jiems paminklai, bet kažkodėl pamirštami tremtiniai. Argi jie nenusipelnė užuojautos ir pagarbos? Kodėl nepastatyti paminklo tremtiniams Kretingos geležinkelio stoties teritorijoje?

Tegul skaitytojai nepagalvoja, kad aš ilgiuosi buvusios santvarkos. Aš neturiu nostalgijos sovietiniams laikams, tačiau ir į dabartinį gyvenimą Lietuvoje ir tą netvarką žiūriu pro juodus akinius ir džiaugtis neturiu ko. Ne tokios Lietuvos laukėme ir kūrėme. Tiesiog einame į nežinią, ir tiek.

Vytautas JASAITIS, Kretinga