Veronica (graik. atnešanti pergalę)

Prieš dešimtį dienų pakeleivinga mašina vykau iš Kretingos į Kauną. Vairuotojas, priėmęs mane, prieš kelias dienas grįžęs iš Tekančios saulės šalies, pažėrė keletą pastebėjimų: Japonijoje esą tikinčiųjų daugiau nei gyventojų. Dalis jų savyje suderina gamtos garbinimą senuoju šintoistiniu tikėjimu
su budistinėmis apeigomis ir kartais neįgnoruoja krikščionybės. Ir dar - japonai visuotinai nebesinaudoja mobiliaisiais telefonais viešose vietose. Toje šalyje - ypatinga pagarba ir dėmesys tylai.

Tai prisiminiau teatro salėje išgirdęs malonų moterišką balsą, kviečiantį išjungti mobiliuosius.

Į spektaklį atvykau linksmai nusiteikęs po sėkmingos darbo savaitės, visai negalvodamas apie Veronikos dramą, skaitytą mokykloje prieš penkiasdešimt metų.

Nesu nei operos gerbėjas, nei turintis muzikinį išsilavinimą, tik, progai pasitaikius, atsiradau premjeroje. Kylant uždangai su pirmaisiais uvertiūros garsais panirau į slėpiningą hipnotizuojančią erdvę. Erdvę tarp dangaus priešaušrio ir spinduliais persmelktos vandens gelmės. Vertikalūs variniai blyksniai, garsų ritmams pritariančių mistinių figūrų simbolinis judėjimas sužadino ekumenines atminties gelmes. Dingo laikas, erdvė. Gimė čia ir dabar.

Jutau, kad Lietuva, netikėtai pastojusi Laisve, nešiojanti tą kūdikį įsčiose, viliasi, tikisi paramos iš užjūrio. Jau pirmoje dalyje užsimezgė nepamirštas Baltijos kelio pojūtis. Mačiau susikabinusius rankomis kompozitorių, režisierių, scenografą, dirigentą, aktorių ir orkestro muzikantus, ir susikaupusius tylius žiūrovus.

Ačiū, mielieji, pakėlę sunkmečio lazdą, parodę antrą jos galą, prie kurio galima tvirtinti Atgimimo vėliavą.

Pakylėtas, išėjęs iš teatro nebuvau nuliūdintas ir reklaminio plakato su beirstančiu megztiniu: "Ar mūsų dar yra trys milijonai?" Mes esame.

Kranklys ALBINOSAS